Voldemaras ZACHARKA
Kai dar rudenį atkreipiau dėmesį į garaže susiruošusią žiemoti musę, pamaniau: gerai jai - išsimiegos, ir kvit. Pavasarį vėl zvimbk sau į sveikatą, ieškodama karvės torto. O aš, kursus baigęs ir iš Darbo biržos išmėžtas bedarbis, pusę "svieto" išmaišiau, kol iš statybų visokių medpalaikių žiemai prisivilkau. Rodės, baigęs turėjau atsipūsti, tačiau netikėtai užgriuvo kalėdiniai rūpesčiai. Pradėjau mąstyti, kaip jas atšvęsti. Kaip prezidentui, aišku, nepavyks. Nors mūsiškis - amerikonas, tačiau ne toks kvailas kaip paprastas užjūrietis, kad kalakutui viešai dovanotų gyvybę. Na, o aš veltui galėčiau gauti nebent priešmirtinį to mėsos kalno suburbuliavimą. Neišeis atšvęsti nei kaip vidutiniam verslininkui (jis, beje, užatlantėje prilygtų elgetai) - galėčiau išsimaldauti nebent nuo žąsies nupeštų plunksnų. Negaliu prilygti ir paprastam darbininkui, planuojančiam sugromuliuoti kokią antelę. Deja, ir bedarbiui su pašalpa bei iš paskutiniųjų nusipirkta višta-balandžiu tenka tik pavydėti. Tad ką daryti man, Kaščėjui Mirtingajam? Ilgai sukau galvą į vieną ir į kitą pusę. Prisiminiau, kaip išsisukdavau ir ne iš tokių situacijų. O dabar - še tau, kad nori! Negi nerasiu išeities ir liksiu su Buratino nosimi? Tačiau gamta paskutiniu momentu manęs pagailėjo ir įbruko nuostabią mintį: velniai rautų, ant iešmo išsikepsiu kalėdinę musę!
