Antanas ALIŠAUSKAS
Kai praeito šimtmečio pradžioje Klara Zetkin, subūrusi revoliucingai nusiteikusias amazones, paskelbė karą... Viktorui Uspaskichui, Bilui Geistui ir kitiems eksploatatoriams, Asta BAUKUTĖ sostinės Jaunimo teatre dar nedirbo. Tačiau puikiai prisimena Tarptautinę moters dieną ir kalnus tulpių, kurias vyrai dovanodavo savo moterims. Dabar dviejų vaikų motina, aktorė ir TV3 laidos "Šapro šou" vedėja džiaugiasi "užsiaugintu" vardu, šeima, vyru ir tuo, kad pasaulyje yra pakankamai pažįstamų optimisčių, skatinančių džiaugtis gyvenimu ir siekti daugiau. Kas daugiau laiko atima - televizija ar teatras, ji pasakyti negali.
- Kai ruošiesi premjerai, tada - teatras. O televizijai tenka atiduoti dvi šventas dienas per savaitę.
Asta dabar užimta dviejuose spektakliuose - A. Strinbergo "Freken Julia" (tarnaitė Kristina) ir premjeriniame - pagal F. M. Dostojevskį "Dėdulės sapnas" (Marja Aleksandrovna).
Stereotipai liko
Paklausta, kas jai - Kovo 8-oji, atsako paprastai:
- Žinau, kad tai - Tarptautinė moters diena. Gal pasirodysiu sentimentali, bet man ši šventė patikdavo ir anksčiau. Prisimenu, penktoj šeštoj klasėj pagal nebylią tradiciją berniukai mums pirkdavo dovanėles. O mes jiems "atsilygindavome" vasario 23-iąją, per Tarybinės armijos dieną. Tą pavasario dieną būdavo daugiau šypsenų ir tulpių.
Būtent tulpės jai asocijuojasi su Kovo 8-ąja.
- O kaktusas su kuo, - klausiau, vis nedrįsdamas paaiškinti, kodėl ateinančios šventės proga jai atnešiau kaktusą.
- Gal kokią potekstę iškasėte, Antanuk? Pigesnės gėlytės nebuvo? - ir abu skaniai juokėmės. Pasiteisinau, kad gėlės "mėgsta" nulūžti dar iki pasimatymo. O kaktusas - patogus...
Dabar jau galiu pasakyti, nors ta "gėlė" ir vyriškai vadinasi. Ji man - tvirta, stipri, dygi, atspari, kukli, graži, populiari ir... protinga. Pamaniau, kad šie epitetai tiktų Astai Baukutei.
"Labai myliu vyrus"
- Ar esate emansipantė, - paklausiau.
- Kas tokia? Prašau nekalbėti protingai... - šyptelėjusi paprašė Asta.
- Na, - sakau, - laisva, kovojanti už lygias teises su vyrais, moteris.
- Nei aš kovoju, nei kovosiu, sakau labai atvirai. Pirmiausia man gaila laiko, nes nieko nepakeisiu, homoseksualistų skaičiaus nesumažinsiu, transvestitų - nepadidinsiu, tie dalykai nuo manęs nepriklauso. Aš turiu ką veikti, turiu šeimyną, du nuostabius vaikus, mylimą žmogų. Turiu labai daug darbo ir norisi viską padaryti gerai. Tos pastangos baigiasi vakare, kai išsekusi užmiegi. Kai buvau 16-17 metų, revoliucija kunkuliavo viduje: aš čia padarysiu; jūs ne taip gyvenate; ne tokie santykiai turėtų būti tarp vyro ir moters; meilė ne tokia; mes esame žiaurūs. Kai ateini į gyvenimą, viskas susistato savo vietas.
- Žodžiu, jūs ne - feministė, - apsimenu nusiminęs.
- Jokiu būdu. Aš labai myliu vyrus, nes žinau, kad be jų esu niekas. Mėgstu pasimaivyti, nes man to reikia. Turiu pakoketuoti, pavargti. Mylėti bokštą, medį aš galiu. Kaip mano viena draugė senmergė sakydavo - jai tas padeda. Na man gali padėti mėnesį, du, metus... Bet visą gyvenimą? Ji turėjo galvoje, kad negalima gyventi be meilės. Nereikia savęs apgaudinėti. Man patinka moterys, kurios kalba atvirai. O čia - priedanga: nepavyko susitvarkyti asmeninio gyvenimo, tapau feministe ir kovosiu pati. Karjerą pati padarysiu. Užsidirbsiu, vairuosiu nuostabią mašiną. Visi pavydės, va kokia aš stipri... O vakare grįžusi namo įsikniaubia į pagalvę ir verkia...
Pritariu Astai, nors ir esu priešingos lyties atstovas:
- Man irgi tas judėjimas kažkoks įtartinas. Rodos, kad feministės ne už lygias teises, o prieš vyrus kovotų.
- Sunkiau yra suprasti, lengviau - smerkti. Kartą apie kažkokį prastą spektakliuką kalbėjome, labai jau vienas žmogus kritikavo, o mano kolega ir sako: "Išeik pats ir padaryk. Pamatysi, kokia kaina tai yra daroma".
Bendravimas - irgi didžiulis turtas. Prie žmogaus prisitaikyti reikia pastangų. O jeigu viską užgožia egoizmas, moteris nemokės prisitaikyti. Tas pat ir vyrams. Tam nereikia jokių judėjimų. Yra malonu būti tokioj kompanijoj ar kolektyve, kur suprantama, kad mes - visi skirtingi. Tada džiaugiesi, kad gyveni.
Jau ne "šešiukė"
Beveik prieš metus keturių linksmų šou verslo moterų įkurtas Bridžitos Džouns sekėjų klubas keistu pavadinimu "6666" tebeveikia, tačiau Astos ten jau nebėra. Ir jame justi feminizmo dvasia.
- Aš tuo ten iš jų išsiskirdavau, už tai mane ir grauždavo. Sutikau su vienu dalyku, kad galima moteriškėms pabūti vieną vakarą kartu. Atsipalaiduoti, pašnekėti prie taurelės apie vaikus, apie tai, kas mums skauda. Juk ir vyrai turi savo klubus, žaidžiu krepšinį, išlenkia bokalą alaus. Bet kai viskas įvelkama į tokį rūbą - vyras toks ir anoks, jis to nemoka, o lytinį gyvenimą galima gyventi su vibratoriumi... Vis labiau apsunkusi po tų renginių grįždavau. O mane gelbėdavo tos moterys, kurios ateidavo, džiaugdavosi, kad, dirbdama teatre ir televizijoje, galiu čia būti kitokia. Tokia pati kaip jos, taip pat "blevyzgauti", taip pat žviegti, taip pat atsipalaiduoti. Jos patikėdavo savimi, kad irgi gali atsipalaiduoti, ir tai būdavo didžiulis džiaugsmas.
Kad išėjau iš to klubo, buvo daugiau priežasčių. Prašiau, kad mane paleistų be pykčio, ir aš išėjau be pykčio. Keisčiausia, kad jos dar naudojasi mano vardu. Tai negarbinga. Interneto puslapyje yra įdėta mano nuotrauka, esu cituojama. Mane truputį įžeidžia, kad tai daroma manęs neatsiklausus. Tai vis dėlto yra mano vardas, kurį "užsiauginau".
Kovo 8-ąją reikia švęsti
- Jums nepatinka a la K. Zetkin kuopelės, kovojančios už lygias teises? Tai gal numanote, kas valdo pasaulį - moterys, ar vyrai?
- Jį valdo abi pusės.
- Žiaurios komunistinės priespaudos laikus mažai prisimenat, bet ar liko iš jų kokių nors stereotipų apie Moters dieną?
- Stereotipas vienas - girtas, "įkalęs" vyras su viena tulpe rankoje. Ir jeigu ji dar celofane... "Verkiii...mymyyliu, o vaikams - po saldainį, nepykit". Aš prie turgaus gyvenau. Kitas stereotipas, kai moterys vienos restorane "daro gramą", o vyras grįžta po trijų parų: "Gaalvoojau tik apie taveee..." Atrodo, kad Nepriklausomybė tų stereotipų nepakeitė. O Kovo 8-ąją reikia švęsti".
"Bijau feminizmo"
- Tai kokia gi ta Lietuvos moteris? Ar daug rastųsi norinčiųjų gultis ant bėgių dėl savo principų, dėl tautos?
- Manau, kad tokių nėra daug. Kai pamatau brandaus amžiaus moterį, mėginančią visur būti pirmąja, taip ir norisi pasakyti: "Viską tu turi, ir ko tau dar reikia? Nuvažiuok į gamtą, augink vaikaičius, nes gyvenimas slysta iš rankų". Gal gerą Angelą sargą turiu, nes gyvenime sutinku labai nuostabių moterų, pagyvenusių išmintingų moterų. Jos turi savo pasaulėlį, joms svarbu užauginti gėlę, kuri suteiks džiaugsmo kitam. Numegzti, kad būtų kitam šilta, nes mūsų motinų prigimtis tokia - megzti, austi, verpti, aprengti, pavalgydinti.
- O kokie vyrai?
- Silpni darosi. Pastaruoju metu man žinot dėl ko būna labai graudu? Lietuva pasaulio akyse žinoma darosi pirma krepšinio, o po to homoseksualistų atžvilgiu. Į vyrų konkursus bėgam, plojam, bet aš auginu sūnų ir į visa tai žiūriu kitaip. Su kolege esu susikirtusi tuo klausimu. Ji labai juos myli, su jais labai nori draugauti, tegul draugauja - niekas nedraudžia. Bet kai ji augina tris dukras ir neturi sūnaus, tai visai kas kita. Sūnų net ir nenorėtų, nes iš jų išauga vyrai, kurie yra kvaili. Tai - didžiulis kompleksas ir egoizmas. Kai žmogus yra tiek pats sau svarbus, kad nemato kitų ir negirdi.
Labai bijau freminizmo. Nes moterys, kovodamos už savo teises, nepritraukia vyrų, o stumia juos nuo savęs. Ne tokiom priemonėm reikia kovoti. Moteriškumas (kaip ir vyriškumas) greit bus didžiulė vertybė, kurios ieškosime. Žmogus sendamas turi gerėti, nes patirtis kaupiasi.
Slapta prisimenu santūrią ir išmintingą Astos senutę Liaukadiją, Elegijaus žmoną iš "Šapro šou" laidos... ir pagiriu aktorę, kad ji puikiai moka transformuotis.
- Ši laida man yra geros aktorinės pamokos, - sako A.Baukutė.
- O koks vyro idealas - švelnesnis už muilą ar aštresnis už kaktusą?
- Vyras turi būti vyriškas, - juokiasi Asta ir prisimena muilo reklamą, kurioje nesuprasi, ar kūno dalis, ar muilas reklamuojamas.
- Visur apstu erotikos elementų. Sukvieskite gimines į puotą, žiūrėk, po kurio laiko visi apie "tuos galus" šnekės. Ir gerai - šnekėkim, pasijuokim. Tarybų sąjungoj sekso nebuvo... bet gi jis yra. Apie jį irgi reikia mokėti juokauti.
Be įvertinimo
- Mūsų aktorės šykščios gimdyti. Bet juk tokia moters prigimtis. Man patinka moterys, nereikalaujančios dėkingumo, didžiulio dėmesio, įvertinimo. Jos žino, kad įvertinimas yra tai, ką puoselėji savo šeimoje. Tai ne visada apčiuopiama. Prisimenu paauglystės laikų draugę, mes kažkur turėjome eiti, o ji susinervinusi klykė: "Niekur neisiu, pirštinės visos suplyšusios!" Ir kol ji draskėsi, močiutė tyliai ramiai tą jos pirštinę užadė ir lyg niekur nieko - toliau mezga, žiūri televizorių. Ne taip: "Va, žiūrėk, aš padariau". Štai čia yra išmintis. Tas pavyzdys labai gerai įstrigo.
Mano šeimoj niekas nemezga. Kai pagimdžiau vaikus, sakiau - nepirksiu nei šlepečių, nei kojinių, nes puikiai suprantu, kodėl yra vertinamas rankų darbas. Tu mezgi, mąstai ir sudedi viską. Esu numezgusi megztinį sergančiam kaimynės vaikui. Nepatikėsit, jis jo nenusivilko ir labai greit pasveiko.
Išgyveno optimistai
- Visiems nelengva, bet galima kažkaip iš to išsisukti. Viena žydė, grįžusi iš Sibiro, sakė - ten išgyveno optimistai. O ten buvo dar sunkiau. Pakankamai daug pažįstu moterų optimisčių. Gyvenime visko daug ir reikia džiaugtis, kad tu esi ir mama, ir meilužė, ir aktorė, ir moteris. Ir dar eiti kovoti, su kryžiais stovėti prie Seimo? Kad tai nors padėtų. Sausio 13-ąją aš stovėjau, idealizmo būta. Ten iš tikrųjų buvo baisu. Bendrakursiai ant rankų rašėsi kraujo grupes, jeigu prireiktų. Buvome įsitempę, nuo tankų gaudesio ausyse spengė. Bet ir šitoje situacijoje gelbėjo humoras. Atsimenu, Kazlas išeina su tokiu mediniu pistoletuku: "Sušaudysiu!" Taip skaniai pasijuokėme, et, pagalvojom, žūsim, tai žūsim. Ar žinai, koks tavo likimas? Bet ta ekstremali situacija gerai patikrino ir mūsų mažą bendrakursių ratą - kas buvo kas. Lygiai taip pat, kaip eiti į žygį, kai reikia duona dalytis. Humoras išgelbės moteris ir pasaulį.
***
Asta džiaugiasi, kad įstojo į magistrantūrą. Kad suspėjo ir sesiją išlaikyti, ir spektakliuose vaidinti. Kad vaikai auga, kad maža namų kalytė Skruzdė lauke gyvena ir nieko nebijo. Jei reikia, laukia šeimininkų dvi paras neėdusi, o parvažiavus pasitinka judri ir laiminga.
- Ek, mokytis reikia. Aš visą laiką džiaugiuosi žmonėmis, kurie nesvarbu kiek uždirbtų ir kaip jiems būtų sunku, šypsosi. Kaip tame Hofmano filme "Didis, mažas žmogus" - išmaldos prašyk šypsodamasis.
