Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai derina Lietuvos poziciją dėl gyvsidabrinių termometrų uždraudimo tiekimo į rinką. Tokia galimybė svarstoma Europos parlamento ir Tarybos direktyvos projekte. Europos Sąjungos Tarybos darbo grupės ,,Pavojingos medžiagos ir preparatai" posėdyje buvo siūloma, kad po 2 metų būtų uždrausta tiekti į rinką gyvsidabrinius žmonių temperatūros matavimo termometrus - juos pakeistų elektroniniai.
Visose Europos Sąjungos (ES) šalyse siekiama uždrausti naudoti pavojingas chemines medžiagas - gyvsidabrį ir šviną.
Termometro išradėjai
Ta proga galime prisiminti, kaip atsirado termometras, kurį mums dabar jau draus naudoti Europos Sąjunga. 1597 metais termometrą išrado Galileo Galilėjus. Tuo laiku temperatūrai matuoti buvo naudojamas dažytas vanduo. Vėliau vandenį pakeitė spiritas. Bet ir vanduo, ir spiritas buvo jautrūs atmosferos slėgiams, todėl apie matavimo tikslumą nėra ko nė kalbėti. Be to, tik XVII amžiuje buvo pastebėta, kad ledas tirpsta ir vanduo užverda visą laiką toje pačioje temperatūroje. Tada ir bandyta padaryti skalę: nuo ledo tirpimo iki vandens užvirimo.
Gabrielius Danielis Farenheitas pirmasis sugalvojo termometruose panaudoti gyvsidabrį ir pagamino beveik tokį termometrą, koks naudojamas iki šiol. Farenheito skalėje buvo 3 taškai: 0 laipsnių - minimali temperatūra, kurią Farenheitas gaudavo sumaišęs vandenį, ledą ir amoniaką, 96 laipsniai - sveiko žmogaus temperatūra ir 32 laipsniai - ledo tirpimo temperatūra. 1730 metais Renė Antuanas Reomiuras pasiūlė termometre naudoti spiritą ir įvedė kitokią matavimo skalę: 0 laipsnių - atitiko ledo tirpimą, o 80 laipsnių - vandens virimą. Toks termometras buvo naudojamas iki 1917 metų. Amerikiečiai iki šių dienų naudoja Farenheito termometrą.
Mes naudojame švedų mokslininko Anderso Celsijaus 1742 metais sudarytą termometro skalę, nes ji yra paprasčiausia: 0 laipsnių yra ledo tirpimas, o vandens virimas - 100 laipsnių. Tarp jų - 100 padalų. Tiesa, A. Celsijaus variantas buvo atvirkštinis (nuo 100 iki 0), bet Karlas Linejus apkeitė šiuos skaičius vietomis ir tada toks termometras plačiai pasklido po pasaulį. Dabar ateina eilė elektroniniams, nes gyvsidabris labai pavojingas.
Atsargiai - gyvsidabris
Vienas toksiškiausių cheminių elementų - gyvsidabris - yra plačiai naudojamas buityje, įvairių matavimo prietaisų, rentgeno, kvarco, neoninių ir kitų lempų, įvairių metalų ir gyvsidabrio lydinių gamyboje, medicinoje ir odontologijoje, todėl būtina saugotis galimo gyvsidabrio patekimo į žmogaus organizmą. Galima apsinuodyti net nuo vieno sudužusio termometro. Gyvsidabrio garai į žmogaus organizmą patenka per kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, odą ir gleivines. Gyvsidabris sukelia ūmų arba lėtinį apsinuodijimą. Pirmieji apsinuodijimo požymiai: silpnumas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, seilėtekis, metalo skonis burnoje, kartais - pilvo skausmai ir kraujingas viduriavimas. Pastebėjus apsinuodijimo gyvsidabriu požymius, rekomenduojama gerti vandens su aktyvuota anglimi, vandens su kiaušinio baltymu ir stengtis viską išvemti. Apsinuodijusius žmones būtina kuo greičiau nugabenti į gydymo įstaigą.
Jei netyčia sudužo termometras ir gyvsidabris pasklido ant stalo ar grindų, negalima valyti jo šluoste - gyvsidabris pasklis tik dar plačiau ir taip padidės jo garavimo paviršius. Gyvsidabriui rinkti reikalingas butelis su vandeniu ir sandariu kamščiu, lazdelė, guminė kriaušė, storesnio popieriaus lapas, lipni juosta arba klijais pateptas popieriaus lapas, kalio permanganato tirpalas. Pačius didžiausius rutuliukus lazdele reikia sustumti ant popieriaus ir supilti į butelį. Paskui gumine kriauše susiurbti mažesnius rutuliukus, o pačius mažiausius lašelius surinkti lipnia juosta ar klijais suteptu popieriumi. Visą surinktą gyvsidabrį supilti į butelį su vandeniu ir sandariai uždaryti. Paviršių, ant kurio išsipylė gyvsidabris, reikia nuvalyti kalio permanganato tirpalu, patalpas išplauti ir gerai išvėdinti.
