Irena ZUBRICKIENĖ
Prie pat Kazlų Rūdos miesto (Marijampolės apskr.) yra toks Kazlų kaimas, besiglaudžiantis prie pat geležinkelio bėgių. Traukinių gaudesio fone gyvena daugiavaikė motina Elena Taukinaitienė (60 m.), senokai išleidusi savo atžalas savarankiškai laviruoti ant kasdienybės pastolių.
"Negi ant degėsių gyvensi"
Į Kazlų Rūdos apylinkes Elena atsikraustė iš kito rajono daugiau nei prieš dešimtmetį - net neprisimenanti, kokiu vardu "tas kolchozas" tada vadinęsis. Turėtus namus keturbutyje reikėjo palikti, nes kilęs gaisras prarijo visą mantą, visus dokumentus. Dabar moteris, neturėdama nei tuometinės darbo knygelės, nei "Sodros" pažymėjimo, nebegalinti atsirinkti, kur ir kada kokius darbus dirbusi. Kai kurios buvusios jos darbovietės jau seniai likviduotos, tad susitvarkyti dokumentus pensijai gauti Elena nebeturi vilties. Ugnis tuokart neprarijo tik proto ir atminties, kad gyvenimo būta sunkaus, liūdno ir dažnai nemielo. Su dviem turėtais vyrais Elena susilaukė penkių vaikų. Su pirmuoju vyru nugyveno vos pusantrų metų, nes jis buvo blogas - niekuo nesirūpino, tik knygos iš rankų nepaleisdavo. Su antruoju - ilgiau. Išsiskyrusioje šeimoje ir atžaloms buvę ne pyragai. Daugiausia vilčių Elena dėjusi į dabar jau 25-metį perkopusį sūnų Vytą. Jis turi nuolatinį darbą, motinai padeda. Tiesa, Elena labai norėjusi, kad nors vienas vaikas "į daktarus būtų išėjęs", bet taip neįvyko.
- Kai buvo maži, su diržu sergėdavau pasislėpusi už medžio, kad į mokyklą eitų, bet jie pasukdavo atgal, vos tik aš į namus nueidavau, - pasakojo Elena. - Prašiau, kad mokytųsi, bet jie tada neklausė, o dabar gailisi. Sako: "Reikėjo, mama, į kailį duoti - priversti mokytis".
Kadaise be turėtos pastogės likusi Elena nusižiūrėjo apgriuvusią lūšną Kazlų kaime, kur ir dabar gyvena. Moteris nežino, kam tie jos trobesiai priklauso, nes per tiek metų niekas į juos pretenzijų nepareiškė.
Gėda buvo tik iš pradžių
Lūšnelę prie geležinkelio Elena nusižiūrėjusi greičiausiai neatsitiktinai. Už bemaž poros kilometrų nuo šio namuko yra Kazlų Rūdos sąvartynas. Taip jau susiklostė, kad bedarbė Elena, turėjusi išmaitinti pulkelį burnų, tapo bene pirmąja šio šiukšlyno "tikrintoja" ir "rūšiuotoja". Moteris taip įprato darbuotis sąvartyne, kad jau daugiau nei dešimt metų šiukšlynas yra Elenos ir jos šeimos maitintojas, globėjas, šildytojas. Anksčiau jame dienų dienas leisdavo ir mažieji Taukinaitukai, šiukšles "studijavę" mieliau nei mokslo vadovėlius. Dabar sugyventinį turinti Elena - bene vieninteliai nuolatiniai šio sąvartyno žmonės. Kasdieninė kelionė dviračiu į čia jiems atstoja nuolatinį darbą. Sugyventiniai, pasiėmę dar ir karutį, susiruošia rytą, o grįžta vakare. Vasarą sąvartyne praleidžia daugiau valandų, žiemą - mažiau, nes greitai sutemsta. Joks oras neatbaido sąvartyno žmonių nuo "lobių" paieškų - anot Elenos, jeigu kurią nors dieną nenueina, tai jaučiasi taip, tarsi kažko trūktų, tarsi būtų pravaikštą užsidirbusi. Elena ir jos gyvenimo draugas žino: kiekviena be sąvartyno praleista diena - tai tuštesnė bendra piniginė.
Darbas sąvartyne Elenos nė kiek nežemina. Anot moters, tik iš pradžių būdavo gėda, jeigu į sąvartyną, jai kapstantis po šiukšlių krūvas, užsukdavo koks automobilis ar pėsčiasis. Tuomet moteris sprukdavo su savo radiniais rankose kur nors atokiau, o išlįsdavo tik tada, kai įsitikindavo, kad teritorija vėl rami. Dabar jau daug metų, kai gėdos jausmas pradingęs - esą juk šiukšlių rinkėjai nieko blogo niekam nedaro, o duonai užsidirba, be to, tolimesnių gyventojų jie net "aukso kasyklų ponais" tituluojami.
Sąvartyno senbuviams - pirmenybė
Elena ir jos draugas per tiek savo patirties šiukšlyne metų puikiai žino, kiek kartų per dieną ir kada į sąvartyną atvyksta miesto ir jo apylinkių šiukšles surinkusios mašinos. Šioms išvertus balastą prie naujų krūvų energingai palinksta vienu du "tikrintojai". Naujokams galima "vizituoti" tik po Elenos ir jos draugo. Tokios nerašytos sąvartyno taisyklės. Elena sakė, kad tų taisyklių dažniausiai paisoma: visi atvykėliai žino, kad Kazlų šiukšlyne šeimininkauja sugyventinių pora. Šiai pasikapsčius ir nuėjus "darinėti" radinius, šiukšles varto kiti. Tokių Kazlų sąvartyne - iki dešimties. Jie ateina ne kasdien, o tik tada, kai netingi, kai pritrūksta vieno kito lito.
- Tokia tvarka buvo pasiekta ne iš karto, - atviravo Elena. - Buvę visko - ir lazdom gintasi, ir mėlynėmis "puoštasi". Bet juk neteisybė, kad aš, keliolika metų vargstanti šiame dešimties hektarų šiukšlyne, neturėčiau teisės naujas šiukšles apžiūrėti pirmoji. Gal tik normaliame gyvenime galimi tokie lipimai per galvas, o mes, bėdžiai, dažniausiai vadovaujamės sąžinės balsu.
Kraupiausias radinys - naujagimis
Ieškomiausi daiktai sąvartyne - metalas ir stiklo tara. Prisirinkę įvairių mechanizmų ir butelių, Elena su draugu, nuo vėjo prisidengę šiukšlyne rastu dideliu skėčiu, visą dieną sėdi tame pačiame sąvartyne ir krapšto: vyriškis ardo agregatus, o Elena valo ir rūšiuoja butelius. Šių radinių pristatinėti į supirktuves patiems radėjams dažniausiai nereikia - sutvarkytas gėrybes paima atvykę pažįstami piliečiai, kurie tuo užsiima ne vienerius metus, ir iš karto atsiskaito.
Šiukšlynas Eleną ir rengia, ir maitina. Moteris džiaugiasi, kad jau kelerius metus, kai apie šiukšlyno žmonių kasdienybę pradėjo aktyviau rašyti spauda, šiukšlių atsikratantys žmonės tapo supratingi ir išradingi. Dauguma tinkamų naudoti daiktų randama įpakuotų į sandarius paketus.
Elenai džiugu, kad randa gražiai įpakuotų, išskalbtų ir išlygintų drabužių, kuriais ne tik pati apsirengusi, bet ir vaikus apdalinusi. Sugyventinių namuose puikuojasi sąvartyne rastas veikiantis šaldytuvas, rodantis televizorius, geri radijo aparatai, visi būtiniausi namų apyvokos daiktai.
- Esame radę pinigų, paslėptų tarp popierių arba išmestų netyčia, aukso dirbinių, kuriais patys galime pasipuošti, bet buvę ir kraupių radinių, - susijaudino Elena. - Maišuose užrišti ir kniaukiantys dar neuždusę kačiukai ar šuniukai - beveik kasdienybė, o prieš kokius aštuonerius metus ir kūdikio lavonėlį buvome radę. Toks mažytis, gležnas buvo, išsivystęs. Man iškart atrodė, kad jis net su dantukais buvo, bet paskui apžiūrėjome, kad jam į burnytę buvo prikišta popierių. Pranešėme į policiją. Kiek žinau, buvo nustatyta gimdyvė, tapusi žudike, ir nuteista.
Buityje - stebėtini kontrastai
Ne sąvartyno teritorijoje esantys Elenos ir jos sugyventinio namai - mažasis šiukšlyno modelis. Čia radę savo vietą kibirai, puodai, vazos, nebaigti išnagrinėti agregatai, vamzdžiai vamzdeliai, suklypę baldai, įvairių sezonų drabužiai, patalai... Kiek palopytą lūšną, kol sugyventiniai visą dieną darbuojasi sąvartyne, saugo bene šeši įvairaus dydžio ir įvairių veislių šunys. Vieni pririšti, kiti palaidi. Kartu su jais po kiemą laksto dar daugiau kačių. Namelio viduje, anot Elenos, karaliauja už kačiukus didesnės žiurkės, kurių niekaip nesiseka išnaikinti.
Kambaryje ir virtuvėje pašaliečio akį patraukia kontrastai: prie kičinės gėlių vazelės puikuojasi nuskelta antikvarinė vaza, prie suklypusio stalelio - aksomu muštos taburetės (pufai), ant sulūžusių grindų - skylių neapžiojantis ir todėl nebeuždengiantis kilimas. Buvusi madinga atgyvena ir vertinga seniena - taip pat greta.
- Man gerai taip, kaip yra, - tarsi teisinosi Elena. - Gyvenu šia diena - neidealizuoju praeities, nepinu vilčių ateičiai. Tiesiog gyvenam, ir tiek. Nevagiam, neplėšiam, nežudom - niekam netrukdom. Sėdim savo ratuose. Ką mes žinom, kas mūsų laukia. Gal ateis diena, kai į sąvartyną net nušliaužti nebepajėgsime. O dabar gyvenimo tikrai nekeikiame. Jeigu taip susiklostys, kad mūsų darbą tarp šiukšlių norės tęsti mūsų vaikai, neprieštarausime, bet kol kas jiems rūpi kitoks gyvenimas.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Elenos namai išduoda čia gyvenant šiukšlių rinkėjus
- Nuolat pradundantis traukinys ir sąvartyno dvokas - toks Elenos namų fonas
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Elena Taukinaitienė - Kazlų Rūdos sąvartyno senbuvė
