Kai 1215 m. lietuviai atvyksta į pagalbą Gercikai, kitoje Dauguvos pusėje stovi vokiečiai; lietuviai paprašo duoti jiems laivų persikelti, esą jie atėję atnaujinti taikos. Tačiau persikėlę jie užpuola vokiečius. Čia gal ne klasta, o apgavystė, nes klasta būna su tam tikru šarmo elementu, elegantiška. Vėlesnės lietuvių klastos bus rafinuotesnės.
Klasta būna įvairi: kare ji būtina taktikos ir strategijos dalis. Labai įdomus Dusburgiečio aprašomas lietuvių abordažas 1290 m. Ragainės komtūras su dar 26 vyrais išplaukia Nemunu link Lietuvos. Jiems plaukiant pro Kolainių pilį, lietuviai, pilies vado Surmino vadovaujami, sušaukia pasitarimą ir ima svarstyti, kaip jie galėtų tą laivą užgrobti. Galop nutariama: vienas jų, Nodamas, prityręs karys, mokąs lenkų kalbą, apsirengia moteriškais drabužiais, pasiima 60 vyrų, įsako jiems netoliese pasislėpti, nuo kranto jis šaukia kryžiuočiams, prašydamas išlaisvinti “ją” nuo pagonių. Laivas priartėja prie kranto ir tada Nodamas “staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, sušaukęs savo bendrus,užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė”.
Šią klastą galima priskirti ir humoro skyreliui, bet akivaizdu, kad klasta originali ir pavykusi. Įspūdingas ir Nodamo jėgos paliudijimas - jis sugeba sulaikyti laivą, gabenantį 27 vyrus su visa ekipiruote. Tai jau šis tas.
1311 m. vienas lietuvis, laikomas teutonų nelaisvėje pasižada kryžiuočiams išduosiąs Gardino pilį mainais į sugrąžintą laisvę. Kryžiuočiai, be abejo, remdamiesi ankstesnių išdavysčių precedentais, juo patiki ir paleidžia, tačiau sugrįžęs lietuvis perspėja savuosius ir brolių ima laukti pasala. Atsitiktinai “nutekėjus informacijai” kryžiuočiai patiria apie spąstus ir grįžta atgal. Vėl turime tą patį klastos atvejį: kare kaip kare. Žodžiai prireikus laužomi.
Lietuvių klasta kartais pasiekia profesionalios kontržvalgybos lygį: priešininkui primetama strateginio pobūdžio dezinformacija. Pagal Marburgietį, 1345 m. surenkamos jungtinės kryžiuočių pajėgos, atvyksta Čekijos karalius ir gausybė didžiūnų iš Vakarų Europos, rengiamasi didžiuliam žygiui į Lietuvą. Ir čia “viena klastinga stabmeldė pranešė magistrui, kad lietuvių karalius telkiąs didelę daugybę kariuomenės, su kuria norįs nusiaubti Sembos žemę”. Prūsijos magistras ir kiti grįžta saugoti savo krašto: tuo metu lietuviai visiškai nusiaubia Livoniją, nuostoliai tokie baisūs, kad didysis magistras Liuteris iš sielvarto išprotėja. Manyti, kad ta paslaptinga lietuvių Mata Hari veikė savo iniciatyva, neišeina - jos dezinformacija remiantis, į Livoniją pajuda lietuvių kariuomenė, kontržvalgybinės veiklos ir kariuomenės judėjimo koordinacija akivaizdi. Tai, kad susiduriame su sąmoninga žvalgybine provokacija, liudija ir moters pasirinkimas šiai akcijai: vyrai perbėgėliai dažnai būdavo nepatikimi, o moteris neturėjo sukelti pernelyg didelių įtarimų.
1378 m. Kęstutis, prieš išsirengdamas žygin į Prūsiją, paleido gandą, kad jis serga, o po to įsiveržė į nepasiruošusį gynybai kraštą. Vėl dirbama dezinformacijos principu, be to, galima numanyti, kad tas gandas ne šiaip “buvo paleistas” - reikėjo žmonių, kurie jį aktyviai platintų Prūsijoje. Šiaip ar taip, tenka pripažinti: XIV a. antroje pusėje lietuvių kontržvalgyba pasiekia ypač aukštą lygį, kartais nulemia netgi strateginių veiksmų sėkmę. Žinoma, negalime manyti, kad buvo kažkokia profesionali kontržvalgybos grupė, tokie veiksmai būdavo vykdomi sporadiškai, kartkartėmis, tačiau jų svarba buvo suvokiama labai gerai. O tokioms užduotims žmonės turėjo būti pasirenkami iš apibrėžto rato: buklių vyrų ir moterų, mokančių kelias kalbas, patikimų ir tvirto charakterio. Beje, peršasi mintis, kad tokią agentūrą ar bent jau nemažą jos dalį greičiausiai galėjo sudaryti prūsai. Atrodo, apie panašų prūsų “perbėgimą” liudija šis Marburgiečio fragmentas: “1371 metais [...] 6 vyrai su savo žmonomis susidėjo su stabmeldžiais didelei krikščionių nelaimei, nes žinojo kelius. Todėl Kęstutis su pašaukta kariuomene iš toli užpuola Zėhasteną. Jis pavertė pelenais papilį ir nuniokojo apylinkę...”. Taigi XIV a. antroje pusėje, po daugybės žygių į Prūsiją, jos teritorija dar nėra gerai žinoma ir naujai atsiradę vedliai gali netgi nulemti karinės kampanijos pradžią. Galimas dalykas, kai kada žvalgybines, dezinformacines funkcijas atlikdavo ir kai kurie didžiūnai. Taip teutonai už kojų pakaria “Sudimantą, vadinamą Mewen [...], nes tarpininkaudamas tarp Ordino ir stabmeldžių jis ne kartą pasirodė esąs dviveidis”. Galimas dalykas, tai Vytauto svainis, tikėtina, galėjęs vykdyti ir kai kuriuos slaptus Vytauto pavedimus.
1385 m. Jogaila pasiunčia žmogų, kad tasai nužudytų Ordino maršalą; tačiau šis teroro aktas nepavyksta. Bet pati idėja nebloga.
Klasta tinka ir vidaus politikai. 1382 m. deryboms atvykusius Kęstutį ir Vytautą Jogaila paprasčiausiai suima, Vytautą įkalina, Kęstutis nužudomas. Su paprasčiausiu padorumu tai nelabai tinka; net su kryžiuočiais tariamasi ir deramasi garbingai. Vytautas klastą netrukus pats panaudoja, į vidaus politikos reikalus įtraukdamas Ordiną. O ir pabėga iš įkalinimo vietos, pasikeitęs su žmona drabužiais: kaip ir Kęstutis ne per seniausiai bėgdamas iš nelaisvės persirengė teutonų riterio drabužiais. Šitos smulkios klastos atrodo kaip paimtos iš neįtikėtino nuotykių romano, bet tai berods tiesa. Jos šmaikščios, įžūlios, pavojingos, reikalaujančios neeilinės drąsos bei šaltų nervų ir pavyksta. Ką jau kalbėti apie vėlesnes Vytauto klastas. Apibendrinant lietuvių klastingumą, galima nedvejojant pasakyti, kad svetimšalių susikurtas stereotipas “klastingi lietuviai” yra pagrįstas.
Kitas klausimas, kas būtų klasta? Sugebėjimas, panaudojant nestandartines priemones, išsisukti iš aklinos situacijos? Minimaliomis bet ekstremaliomis priemonėmis pasiekti kitais keliais, kaktomuša nepasiekiamą tikslą? Jei taip, tenka pripažinti: Vytautas, kaip šaudyklė lakstęs nuo kryžiuočių pas Jogailą, pasiekė daugiau nei šviesios atminties Margirio vadovaujami pilėnai. Nors šiaip, skaitant kronikas, kyla įspūdis, kad bent jau XIV a. klastos tokios galingos, viskas taip susipynę, visur neįtikėtinos intrigos, sūnūs prieš tėvus, priešai už savus, savi už priešus, kad Ordinas bent jau tam tikrais laikotarpiais psichologiškai buvo visiškai išmuštas iš vėžių.
