Plačiajame pasaulyje su mirusiaisiais atsisveikinama labai skirtingai.
Štai Indijoje kur gyvuoja gausybė religijų, yra tokie parsai - iš Persijos (dabartinio Irano) į šią šalį atkeliavusi tauta. Taigi tie parsai mirusiuosius nuogus palieka bokšte plėšriesiems krankliams, kurie kūną sudoroja per pusvalandį. Visą tą laiką artimieji meldžiasi.
Musulmonai mirusįjį turi palaidoti iki saulėlydžio, o laidotuvių ceremonijoje negali dalyvauti moterys. Korane parašyta, kad gedulas turi būti santūrus.
Ir daugumoje kitų tautų velionio šeima, pažįstami gedi mirusiojo. Tačiau yra ir išimčių. Vakarinėje Gvinėjos įlankos žemyno dalyje mirusieji laidojami po gyvenamojo namo grindimis. Iš pradžių velionio šeima ir draugai atlieka liūdnas raudas, tačiau vos užkasus prasideda triukšminga puota su alkoholiu, būgnais, muzika. Linksmybės kartais tęsiasi net iki savaitės.
Panaši tradicija gimsta ir Lietuvoje - tiesa, kol kas tik Tauragės krašte, bet kas žino, gal tai patiks ir kitiems. Ten, panašiai kaip ir pas juodaodžius (tik kapinėse, o ne po namo slenksčiu), užkasus mirusįjį, giminės ir pažįstami susirinko gedulingų pietų "Mergelių užeigoje". Dauguma, kurie dar gerbia lietuviškus papročius, greitai išsiskirstė, na o tie, kurie linksta prie afrikietiškųjų, surengė gėrynes. Viskas baigėsi šokiais ir muštynėmis. Šermenų dalyvius nuramino policininkai. Matyt, pareigūnai nesusipažinę su Gvinėjos papročiais.
