Susitiko vakar dvi sodietės - Morta ir Marytė. Pašnekėjo apie orą, apie daržus, o paskui ėmėsi rimtesnių dalykų.
- Tūnaičių Simas pernai keturis šimtus baravykų rado. Tris šimtus pardavė, gražaus pinigo gavo, o likusį šimtą į stiklainius sukišo - žiemai, sakė, bus,- pranešė Morta.
- O Angelė Tunaitytė, girdėjau, į Angliją važiuoja.Gal ta Anglija guminė - visi joje telpa,- pažėrė savo žinią ir Marytė.
- Dabar važiuoja visi, kas galvą turi,- atsakė Morta.- O kas galvos neturi, irgi galvoja. Ar negirdėjai, ką Anskaitis sumanė?
- Koks Anskaitis? Ar tas, kur gale sodžiaus?
- Tas pats. Aną dieną jis ir sako man: blogai, Mortyt. Ruduo jau kieme, o aš nė pliauskos neturiu, kaminas nebrauktas. Sustipsiu. Ale aš, sako, sugalvojau: sėsiu pusei metų į cypę. Ten šilta, švaru, ten televizoriai spalvotus serialus rodo, ten tris kartus valgydina, švariuos pataluos migdo. Jam Anicokas pasakojo - jis ten trejus metus praleido. Rojus. Visokios komisijos tik ir tikrina, kad tavo teisės nebūtų pažeistos.
- Gal ir gerai sugalvojo Anskaitis,- nusprendė Marytė. - Žiemą prasivolios šilumoj, o pavasarį sugrįš atsiganęs. Tačiau, Mortyt, kalėjimo irgi reikia nusipelnyti...
- Et... Nueisiu, sako, į seniūniją ir išbarškinsiu kokį langą. Galiu, sako, ir du. Už du langus ir pusės metų turėtų nepagailėti. Bet aš jo planą supeikiau.
- O man atrodo, kad jo planas visai geras.
- Kol nepradedi galvoti. Na, sakysim, išdaužo Anskaitis tuos langus, o policija pradeda ikiteisminį tyrimą. Kaip, kas, kur, kada... Sugaiš du tris mėnesius, jeigu ne daugiau. Teismas irgi neskubės - teismai niekada neskuba. Žiūrėk, ir žiema pralėks su visais pašalimais. Argi norės Anskaitis pavasarį cypėj tupėti? Žinoma, kad ne.
- Tai ką dabar žmogui daryti? Nei malkų, nei kalėjimo.
- Anksčiau, Maryt, jam reikėjo galvoti. Anksčiau...
S. Varneckas
