Stasys VARNECKAS
- Pagaliau! - pareiškė vienkiemio vienišius Vacys, grįžęs iš miestelio. - Pagaliau aš pamačiau moterį, kuri man įkrito ir į akį, ir į širdį. Jei horoskopai bus palankūs, ji taps mano vienkiemio šeimininke! Netrukus visas kaimas žinojo, kad į vienišiaus Vacio gyvenimą braunasi permainos. Liko tik vienas klausimėlis: kas gi toji Vacio išrinktoji? - Dar nežinau, - atsakė jaunikis. - Žinau tik tai, kad ji - tikra moteris. Nusišypsojo ir santūrusis sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis, ir sodiečiai Marmokas bei Anskaitis. - Iš ko sprendi? - pasiteiravo Anskaitis, - Gal buvai kelnes numovęs? Vacys kukliai nuleido akis ir atsakė: - Ji buvo be kelnių... Sodiečiai vėl bandė išsiviepti, o Vacys aiškino toliau: - Ji buvo su sijonu! Vienintelė visam miestely... Visos kelnėtos lyg kokie seniai, o ji - su sijonu. Tokia elegantiška, tokia tikra... - Nepaliesta emancipacijos, - patikslino intelektualas Banaitis. - Gal ir nepaliesta, aš netikrinau, - atsakė Vacys. - Tačiau ji man taip patiko, taip krito akin, kad nusprendžiau ją imti į žmonas... - Bet, Vacy, - suabejojo Marmokas, - ar ji eis? - O mano ūkis? O mano penkios karvės ir kombainas? Kas atsispirs prieš tokį gerą? Rytoj pat važiuoju į miestelį ir pasiperšu. Kaip tarė Vacys, taip ir padarė. Kitą rytą jis jau buvo miestely ir dairėsi, bene vėl pamatys savo sijonuotą gražuolę. Ir iš tiesų - eina ji, linksmai švytuodama juodu rankinuku, labai derančiu prie juodų kelnių. Ir šiaip, ir taip žiūri Vacys - ta pati, bet... su kelnėmis. Tarsi kas adata jam būtų širdin smeigęs. Susverdėjo Vacys, o jo pamėlę lūpos sušnibždėjo: - Paskutinė iš sijono... Matyt, horoskopai taip lėmė...
