Prieš keliolika metų, po garsiųjų Kauno “Žalgirio” mūšių dėl čempionų aukso su Sovietų Sąjungos valdžios favorizuojama CSKA krepšinio komanda išpopuliarėjo posakis: “Lietuvoje krepšinis yra daugiau nei sportas...” Buvo visokių to posakio variacijų. Krepšinis buvo metaforiškai lyginamas ir su religija, ir su politika.
Po šalies nepriklausomybės atgavimo trejose olimpinėse žaidynėse mūsų komandos iškovoti bronzos medaliai palaikė ypatingą, simbolinį šio žaidimo svorį, kol naujos tautinės euforijos banga užliejo mus praėjusį rugsėjį. Mūsų krepšinis po daugiau nei pusamžio vėl susilaukė aukso lietaus. Prieš II pasaulinį karą Lietuvos komandinio žaidimo auksas žymėjo Pirmosios Respublikos kalendoriaus paskutinį lapelį - sporto euforija baigėsi ties valstybės žlugimo slenksčiu. 2003-aisiais lietuviai krepšininkai pasidabino aukso medaliais, kartu su visa tauta stryktelėdami tigro šuoliu į Europą. Visa tai simboliška, romantiška, džiugu, neužmirštama.
Tačiau tuo pačiu metu sukeltas politinis šurmulys padarė lietuvišką krepšinį kažkuo, ko nebuvo galima tikėtis. Juk natūralu, kad su viso sporto profesionalizacija ir šalies laisve turėjo išblėsti politinis, rezistencinis krepšinio pobūdis. Nebėra Lietuvoje rusų armijos, nėra ko šiauštis prieš Rusijos komandas, ypač jei joms vadovauja lietuviai treneriai, o be jokios karinės prievolės jose žaidžia lietuviai krepšininkai.
Tačiau visiškai netikėtai pergalingi lietuviško krepšinio šuoliai Europoje tapo vidaus politikos tvenkinio bangavimo priežastimi.
Kadangi niekas, ypač mūsiškiai valdžios reitingų matuotojai, patarėjai ir vaizdakaliai negalėjo numatyti aukso, nebuvo pasiruošta savo politinės energijos resursus papildyti čempionų atokaitoje. Vienas kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus pataikė į triumfo arką kartu su mūsų krepšininkais, o jo populiarumas daugiatūkstantinėje minoje dar labiau išryškėjo. Krepšinis staiga tapo tokiu svarbiu lietuviškos politinės scenos aktoriumi it meilės intriga Walterio Scotto istoriniuose romanuose.
Tai, kad V. Adamkaus populiarumas krepšinio fanų minioje trikdė iš Kaukazo nelaisvės besivaduojančią Prezidentūrą, ryškėjo informaciniuose pranešimuose tų laikraščių, kurie pagal savo polėkį yra artimi Daukanto aikštei. Štai skandalingose “Vakaro žiniose” buvo manipuliuojama krepšininkų sutikimo Kaune vaizdais. Arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus kalba ir nevykęs Kauno mero A. Garbaravičiaus bandymas juokauti buvo susietas su minios švilpimu, nors penkiasdešimt tūkstančių sutikimo dalyvių galėtų liudyti, kad nei S. Tamkevičiaus išmintingų žodžių, nei A. Garbaravičiaus nesėkmingų juokų niekas neklausė. Publika specifiškai reagavo tik į du dalykus: švilpė ir juokėsi Prezidentūros atstovui G. Šurkui perduodant Lietuvos prezidento sveikinimus, ir V. Adamkaus pasirodymo atveju šaukiant: “Valdai, Valdai...” Būtent pati manipuliacija faktais rodo, kad populiariųjų vardai buvo ne tie, kurių norėta.
Taigi krepšinis pasirodė Lietuvoje esąs politikos atmaina, tačiau tuo pačiu metu vis labiau ryškėjo, kad ne tik politikos. Nerišlus A. Garbaravičiaus prakalbos tekstas buvo lyg kaušas žibalo į liepsną, kuri štai jau kuris laikas plieskiasi ginče tarp Vilniaus ir Kauno - kam lemta būti krepšinio sostine. Kylant čempionų kainoms, užkulisiuose grumiantis dėl rėmėjų palankumo, išryškėjo itin prieštaringas “Lietuvos ryto” vaidmuo. Ne, ne vilniečių krepšinio komandos, bet to paties pavadinimo didžiausio šalies dienraščio. Pripažinkim, būti dėl čempionų žiedų kovojančios komandos savininku ir tuo pačiu metu dėtis nesuinteresuotos žiniasklaidos flagmanu - tai sunkiai suderinami dalykai. Kai “Lietuvos rytas” rašo apie krepšinį, galvon lenda mintys apie tai, jog mūsų šalyje jau ir krepšinis, ir pati politika viso labo darosi tik biznis.
Žinia, biznis, kaip ir sportas, vienus daro laimingus, o kitus palieka ant ledo. Tikėkime, kad Lietuvoje krepšinis nevirs tokia korida, kurioje vieni dėbso į arenoje besirutuliojančią intrigą, o kiti mąsto tik apie tai, koks bus bifšteksas.
www.akiraciai.lt
