Petras IVANAUSKAS
Vienu iš Lietuvos kelių finansavimo šaltinių gali tapti naujas automobilio savininko mokestis.
Nulupti iš vairuotojų daugiau pinigų norima dėl to, kad neužtenka pinigų kelių remontui. Pagrindinės magistralės prižiūrimos palyginti neblogai, o štai žvyrkeliai beveik neremontuojami. Lietuvos valstybinės reikšmės kelių priežiūros ir plėtros programa numato iki 2015 metų išasfaltuoti 7 proc. žvyrkelių. Bet tai tik lašas jūroje.
Gyvenantiems miestuose atrodo, kad Lietuvoje jau nėra žvyrkelių arba jais važinėja tik traktoriai ir ūkininkai, tačiau iš tikrųjų beveik 40 proc. kelių yra neasfaltuoti. Tai sudaro daugiau kaip 800 kilometrų, kuriais kasdien darda tūkstančiai sunkvežimių, lengvųjų automobilių, autobusų. Kas važiavo tokiais keliais, žino, kad tai menkas malonumas - ant akmenukų slidu kaip ant ledo ir dar kyla kalnai dulkių. Vairuotojai kvėpuoja jomis ir keikiasi, o kelininkai keikiasi dėl to, kad taip "išdulka" kelio paviršius.
Deja, tų keiksmų kostiumuota valdžia negirdi, o žvyrkelių ir nemato, nes valdžios maršrutai vingiuoja tik asfaltuotais keliais. Pernai valdžia, užuot skyrusi daugiau lėšų ir išasfaltuotų kilometrą kitą, sugalvojo žvyrkeliuose sumažinti važiavimo greitį.
Tai dar visa laimė, kad žvyrkelių asfaltavimą finansuoja Europos regioninės plėtros fondas. Jo dėka iki 2015 bus išasfaltuota apie 800 kilometrų. Tokiais tempais asfaltuojant, dulkėtais keliais dardėsime visą šį šimtmetį.
Tokie keliai galėtų būti atrakcija Vakarų turistams. Kokie vokiečiai ar belgai kratytųsi Aukštaitijos kalneliais, uostytų dulkes ir džiaugtųsi pabuvę pirmykštės bendruomenės sąlygomis.
