Sigitas STASAITIS
Publikaciją apie tai, kad už surastą verslininko P. Mickeliūno žudiką medaliais apdovanoti keturi Šiaulių miesto kriminalistai "Akistatos" skaitytojai įvertino labai prieštaringai.
"Policininkai stengiasi ieškodami tik nusikaltėlių ir nužudytųjų. Kai dingsta be žinios eilinis mažas žmogelis, pareigūnų pagalbos neprisišauksi, aš tai žinau iš skaudžios patirties," - teigia šiaulietė Stanislava Sakalauskienė. Jos senyva motina išėjo iš vienkiemio Kelmės rajone ir paklydusi dingo be žinios. Artimieji net pusantrų metų kentė nežinios skausmą.
Tačiau kai pernai vasarą pareigūnai S. Sakalauskienei atidavė miške žuvusios motinos kaulus, netekties skausmas virto pykčiu - pasirodo, A. Staražinskienės palaikai senų seniausiai surasti. Visai nedaug trūko, kad dėl policijos pareigūno abejingumo pusę metų sandėlio lentynoje tarp šiukšlių dūlėję kaulai būtų palaidoti nežinomų žmonių kape.
Gyveno vieniša vienkiemyje
Šiauliuose dispečere dirbančios S. Sakalauskienės motina Antanina Staražinskienė daug metų gyveno vienkiemyje Spingės kaime. Senolė nepaprastai mylėjo gamtą ir savo gyvulius, todėl net senatvėje tapusi našle nepanoro kraustytis iš vienkiemio pas dukrą.
Pastaraisiais metais dėl senatvės pradėjo sutrikti Antaninos orientacija - išėjusi iš sodybos senutė sunkiai rasdavo kelią namo. Net ir pasiligojusi ji nepriėmė dukros kvietimo kraustytis į jos butą. Didmiestyje nebus žalumos, mano gyvulėlių, aš nebegalėsiu garsiai dainuoti", - senolė rado visą krūvą argumentų likti vienkiemyje.
Moterys susitarė, kad likusi viena A. Staražinskienė iš savo sodybos nekels kojos, o dukra kiek galėdama dažniau mamą lankys, atveš maisto bei visko, ko reikia.
2006-ųjų liepos 20-ąją S. Sakalauskienė eilinį kartą užsuko į Spingę. Dar nepriėjusi sodybos Stanislava išgirdo mamą dainuojančią. "Ji taip mėgo dainuoti, kad net užmiršdavo pavalgyti", - atsiduso S. Sakalauskienė, prisiminusi paskutinę dieną, kai matė brangiausią žmogų.
Tądien ganykloje nuo grandinės nusitraukė karvė ir motina susiruošė ieškoti gyvulio. Į už kalvelės esančią ganyklą Antanina su Stanislava patraukė kartu.
Paklydo eidama taku
Greitai suradusios nuzyliojusią karvę ir ją tvirtai pririšusios, namo moterys patraukė užžėlusiais pamiškės takais. S. Sakalauskienė per aukštą žolę brido pirma, kad paskui einančiai motinai būtų lengviau. "Mano mama dievino gėles, nuolat prašydavo tarp jų nufotografuoti. Mums einant girdėjau, kad ji skynė miško varpelius ir džiaugėsi jų grožiu. Tai buvo paskutiniai mamytės man ištarti žodžiai", - į atmintį įstrigę S. Sakalauskienei.
Staiga atsisukusi šiaulietė pastebėjo, jog motina neina paskui ją.
Apsižvalgiusi Stanislava aptiko žolėję brydę bei pribarstytų miško varpelių. Šiaulietė suprato, jog motina pasuko į Kražių pusę, tačiau kur ji nuėjo -- taip ir nerado, nors šaukdama pražuvėlę vardu, puldinėdama po apylinkes ieškojo iki sutemų.
Sutemus S. Sakalauskienė kreipėsi į Kelmės policiją, bet pavažinėję po apylinkes policininkai pranešė jokios paklydusios moteriškės nepastebėję.
Kitą rytą didesniu spinduliu paiešką tęsusi S. Sakalauskienė sužinojo, jog žmonės matę senutę su kepuraite traukiančią per kaimus link Kryžkalnio. Vienoje autobusų stotelėje prisėdusi pailsėti ant suoliuko senolė kalbino vaikus. A. Staražinskienę iki šiol stebina žmonių abejingumas - niekas nesustabdė senyvos moteriškės, nepasiteiravo, kodėl vieniša, vien šlepetėmis apsiavusi senutė pėdina iš kaimo į kaimą.
Paieškos buvo bevaisės
Šiauliuose gyvenančio, televizijoje dirbančio brolio padedama S. Sakalauskienė motinos nuotraukas pakabino ne viename aplinkiniame kaime, užsakė skelbimus laikraščiuose ir televizijoje, kunigų paprašė apie dingusį žmogų paskelbti per mišias. "Aš išmyniau taką nuo ištuštėjusio motinos vienkiemio iki Kelmės policijos komisariato. Iki gyvo kaulo įkyrėjau dingusių žmonių paieškos bylas tiriančiam kriminalistui Laimiui Vasiliauskui, - prisimena S.Sakalauskienė.
Šiaulietė L. Vasiliausko ne kartą maldavo, dingusios moters paieškotų kinologas su šunimi, rajoną iššukuotų kariai, iš oro pasižvalgytų sraigtasparnio pilotai. Tačiau tyrėjas kaskart atkirsdavo, jog įstatymu tai nenumatyta.
Į Kelmės policijos komisariatą šiaulietė skubėdavo vos tik ką išgirdusi apie dingusį ar atsiradusį, ieškotą žmogų. Tačiau L. Vasiliauskas S. Sakalauskienę kaskart tikindavo viską žinąs. Pareigūnas šiaulietei tvirtai pažadėjo nedelsdamas paskambinti, vos tik gausiąs naujienų apie dingusią A. Staražinskienę. Kriminalistas užsirašė Stanislavos mobilaus telefono numerį, tačiau šiaulietei padiktuoti savąjį griežtai atsisakė.
Aiškiaregis su vėle nesusikalbėjo
Maždaug po mėnesio nežinios kankinama S. Sakalauskienė kreipėsi į garsųjį Panevėžio ekstrasensą Pranciškų Sabaliauską. Šiaulietė nenori kalbėti apie atlygį, tačiau galiausiai prisipažino jam kelis kartus davusi po keliasdešimt litų.
P. Sabaliauskas neskubėjo į Spingę, teisindamasis, kad "dingusiosios vėlė dar neduoda ženklų". Galiausiai kažką pajuto ir nuvyko į vienkiemį. Pažiūrėti, kaip bus ieškoma prapuolusi giminaitė, į sodybą sugužėjo nemažai S. Sakalauskienės artimųjų. Tačiau vienkiemyje ekstrasensas pirmiausia sėdo prie vaišių stalo ir ėmė laidyti nešvankius anekdotus. Įsijautęs "specialistas" net papasakojo apie savo buvusias meilužes, parodė kelių jų nuotraukas. Pajutęs smerkiantį S. Sakalauskienės žvilgsnį, P. Sabaliauskas surimtėjo. Su virgulėmis pamakalavęs po kambarį atvykėlis pareiškė nieko nenustatęs, bandysiąs vėliau. Grįždamas prie stalo "specialistas" gnybtelėjo vienai moteriai į krūtinę. Nebetverdama dėl jo gašlumo, S. Sakalauskienė su ašaromis akyse pakilo nuo kėdės. Tam, kad neapsiverktų, moteris nuėjo į tvartą pašerti gyvulių. Tai pamatęs P. Sabaliauskas paskelbė pagaliau užmezgęs kontaktą su Antaninos vėle. Kažkada policijos rėmėjo diplomą turėjęs, ne kartą dingusių žmonių ieškojęs aiškiaregis prieš visą dingusios senolės giminę apkaltino Stanislavą motinos žmogžudyste. Ir pateikė įrodymą: dukra, girdi, išsidavė - neištvėrė su juo viename kambaryje!
Tokių paikų kalbų įžeista S. Sakalauskienė nutarė motinos toliau ieškoti be ekstrasensų pagalbos. Tačiau artėjo motinos dingimo metinės, o nežinios skausmas toliau draskė dukros širdį.
Miške surado kaulus
Lygiai po metų likimas pagailėjo ramybės nerandančios S. Sakalauskienės. 2007-ųjų liepos 26-osios vakare šiaulietė nežinia kodėl įsijungė televizijos žinias per kanalą, kurio anksčiau niekada nežiūrėdavo. Stanislava sustingo, kai žinių pabaigoje diktorius ėmė skaityti Raseinių prokuratūros prašymą atsiliepti žmones, pasigedusius savo artimojo. Buvo pranešta, kad Raseinių rajono miške rasti žmogaus kaulai. Šalia jų - odinės šlepetės bei kepuraitė. "Tai išgirdusi aš tiesiog suakmenėjau. Man neliko nė krislo abejonių, kad pagaliau slogi nežinia baigėsi", - toliau "Akistatai" pasakojo S. Sakalauskienė. Čiupusi telefoną šiaulietė drebančiomis rankomis puolė skambinti paskelbtu telefono numeriu.
Netrukus nuvykusi pas Raseinių pareigūnus šiaulietė atpažino savo motinos šlepetes ir kepurę. Nors abejonių nebuvo, dėl formalumo buvo atlikta ekspertizė - palyginti rastųjų kaulų DNR su A. Staražinskienės sūnaus ląstelių DNR. Specialistai patvirtino, kad kaulai - tikrai A. Staražinskienės.
S. Sakalauskienė iš pareigūnų sužinojo, kad motina žuvo Smulkinių miške netoli Nemakščių (Raseinių raj.). Manoma, kad nerasdama kelio namo, per kelias paras nužingsniavusi apie 25 kilometrus, senolė paklydo miške ir išsekusi mirė.
2006-aisiais prieš Kalėdas vietos medžiotojas Vytautas Tautkevičius miške rado smarkiai žvėrių apgraužtus žmogaus kaulus ir iškvietė policiją.
Po laidotuvių apėmė pyktis
Kaulus tyrė Mykolo Riomerio universiteto teismo medicinos institutas. Iš jo į Raseinių policiją atėjo lakoniška išvada, jog miške rasti maždaug prieš pusmetį mirusios brandaus amžiaus, nedidelio ūgio moters kaulai. Daugiau ekspertai negalėjo nieko pridurti.
Iškart po šio tyrimo, 2007-ųjų sausį, Raseinių policijos tyrėja apie rastus palaikus informavo kitus šalies policijos komisariatus. Policininkė prašė atsiliepti, ar nėra dingusi ir ieškoma moteris. Iš komisariatų suplūdo atsakymai, jog nė viena pagyvenusi moteris nėra dingusi ir ieškoma. Nebuvo tik pastebėta, jog neatsiliepė kaimyninio Kelmės komisariato pareigūnai.
Po pusmečio, 2007-ųjų vasarą, kaulus nutarta palaidoti kaip nežinomo žmogaus. Prieš tai padarant, Raseinių prokuratūra nutarė dar kartą per televiziją kreiptis į šalies žmones.
"Kai brolis parvežęs ant stalo padėjo kartoninę dėžę, prie kurios uždegėme žvakę, užplūdo tokia ramybės banga, tarsi vėl visa šeima būtume susėdę prie bendro stalo, - "Akistatai" pasakojo S. Sakalauskienė. - Akimirksniu atlėgo ištisus metus peiliais širdį raižęs nežinios skausmas. O juk visai nedaug trūko, kad būtume nežinioje gedėję visą likusį gyvenimą".
Tačiau palaidojus motinos palaikus, S. Sakalauskienei ramybės jausmas virto pykčiu.
Šiaulietė parašė piktą skundą, prašydama nubausti bejausmius pareigūnus, dėl kurių aplaidumo žmogaus palaikai pusę metų kaip šiukšlės dūlėjo policijos sandėlio lentynose.
Jaunas pareigūnas suklydo
Atlikus tarnybinį patikrinimą nustatyta, jog įvyko apmaudus nesusipratimas. Lyg tyčia, kai buvo gautas Raseinių policininkų raštas dėl rastų kaulų, pražuvėlių paieškai Kelmės rajono policijos komisariate vadovaujantis tyrėjas L. Vasiliauskas atostogavo. O jį pavaduojantis jaunas pareigūnas Žydrūnas Apočkinas dėl patirties stokos sumaišė dokumentų segtuvus, raštą per klaidą įsegė ne į tą bylą. Už netinkamai atliktą tarnybinę pareigą Ž. Apočkinui buvo pareikšta pastaba.
"Suprantame, kad dėl mūsų kolegos klaidos S. Sakalauskienei ir jos artimiesiems sukėlėme nemažai skausmo, šių žmonių atsiprašėme. Tačiau tai nebuvo tyčinė klaida ar aplaidumas. Kas nedirba, tas neklysta", - skėstelėjęs rankomis apgailestavo Kelmės policijos tyrėjas L. Vasiliauskas.
Nors po A. Staražinskienės palaikų laidotuvių praėjo daugiau nei pusmetis, į ištuštėjantį vienkiemį vis dar važinėjanti S. Sakalauskienė niekaip negali atleisti storaodžiams Kelmės policininkams. "Kai prisimenu nežinios mėnesius, man vis dar darosi graudu, - kalbėjo S. Sakalauskienė. - Aš pripažįstu, kad policininkai yra žmonės ir gali klysti. Tačiau jų elgesys - ne klaida, o abejingumas kito nelaimei. Lentynoje dėžėje dulka žmogaus palaikai. Tai reiškia, kažkoks žmogus dingęs be žinios, jo artimieji blaškosi nežinioje. Aš jų ieškočiau ne dėl popieriuko. O jie teisinasi įsegę dokumentą ne į tą bylą, ir jiems vienodai".
S. Sakalauskienės nuotr.
(Starazinskiene-1) Šiaulietė S. Sakalauskienė nuolat lankė Spingės vienkiemyje gyvenusią savo vienišą motiną A. Staražinskienę.
(Starazinskiene-2, -3, -4) A. Staražinskienė dievino gėles. Atvykus dukrai iš Šiaulių, senolė nuolat prašydavo ją gamtoje nufotografuoti.
(Starazinskiene -5, -6, -7) Net pašlijus sveikatai A. Staražinskienė nesutiko išsikelti iš vienkiemio. Senyva moteriškė kalbėjo neišgyvensianti be gamtos ir savo mylimų gyvulių.
