Parlamentarė Dalia Teišerskytė - žinoma poetė. Apie Mūzos apsilankymus Seime parlamentarės klausinėja korespondentas Remigijus RAINYS.
- Prieš tai, kai buvote išrinkta į Seimą, sėkmingai vadovavote savo verslui. Kuo sunkiau būti: poete verslininke ar poete politike?
- Šioj prieštaringoj žemėj sunkiausia būti tiesiog žmogumi. Labai sunku išlaikyti savo nuostatas, nenukrypti nuo įgimtų moralinių vertybių. Aš ir bandau tai daryti, o poezijai laiko beveik nebelieka. Kartais parėjus į bendrabutį iš kokios nevilties gimsta koks vienišas opusas, bet ir tas pats nėra tobulas. Per praėjusius rinkimus paaiškėjo, kad Kaune žmonės manimi pasitiki ir myli. Tai parodė reitingavimas: iš keturioliktos vietos sąraše pakilau į trečiąją ir tuo be galo didžiuojuosi. Vadinasi, žmonės nori mane matyti šitoje vietoje, tačiau Seime aš save visiškai sunaikinu kaip kūrėją. Į viską, kas čia vyksta, reaguoju labai emocingai, viską perleidžiu per širdį. Kartais aplinkui vykstančios niekdarybės mane emociškai niokoja. Mano ankstesnis verslas buvo labai moteriškas ir gražus, tad jame jaučiausi labai gerai.
- Ar tie "netobuli ir atsitiktiniai" opusai negalėtų sudaryti tegul ir nelabai storos jūsų naujos poezijos knygos pagrindą?
- Jų parašiau tikrai per mažai, tačiau klostosi kita knyga, kurią jau seniai esu pažadėjusi savo skaitytojams. Ji jau buvo spausdinama net keturiasdešimtyje vieno dienraščio numerių. Kalbu apie "Nevykėlės užrašus". Lygiagrečiai klostosi visai kitokia knyga: dirbant čia gimsta keistokas dienoraštis. Tai gana romantiškas dienoraštis, nes pati galbūt ir nebūčiau sugalvojusi, jog reikia ką nors fiksuoti. Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas žmogus pasveikino mane išrinkimo į Seimą proga elektroniniu paštu ir mes pradėjome susirašinėti. Tame susirašinėjame yra didelė dozė ironijos. Tai labai protingas ir įžvalgus jaunas žmogus, kurio laiškai yra nepaprastai įdomūs ,ir aš, stengdamasi neatsilikti nuo jo, irgi bandau fiksuoti savo laiškuose tam tikrus įvykius bei nuotaikas. Jeigu mano respondentas leis, bandysiu visa tai publikuoti. Gaunu labai daug laiškų iš paprastų žmonių, kurie labai įdomūs, tad viską apibendrinus gali išeiti labai patraukli knyga. Gal įkvėpimas kurti poeziją ateitų, jei posėdžių salės stogas iš tiesų, kaip anksčiau buvo žadama, taptų stiklinis, nes dabar šios dėžės tikrai nepakenčiu.
- Todėl po posėdžių iš karto skubate į bendrabutį?
- Tik parbėgusi į bendrabutį tuoj pat nusiprausiu, persirengiu ir labai daug... prisivalgau. O po to, jei nereikia ruoštis rytdienos posėdžiui, jaukiai įsitaisau su knyga rankoje. Maistą ruošiuosi pati. Nesu išranki, nes valgau viską. Valgau tiesiog begėdiškai daug, nes turėjau tą didelę nelaimę dažnai būti alkanai. Nesilaikau ir niekad nesilaikysiu jokių dietų, nes manau, jog atsisakyti maisto sava valia tiesiog juokinga. Visiškai neišgyvenu dėl savo figūros. Mūsų visa giminė yra stambių kaulų, visi tokie "galinguoliai". Galbūt ir reikėtų atsikratyti antsvorio, tačiau jis man visiškai netrukdo. Nors mano vyras ganėtinai garsus sportininkas (A. Čiupkovas anksčiau žaidė krepšinį garsiojoje Kauno "Žalgirio" komandoje ir buvo puikus vidurio puolėjas - R. R.), tačiau aš nesportuoju ir šiuo klausimu esu beviltiška tinginė. Anatolijų įpratinau skaityti poeziją, o jis manęs kojų kilnoti neįpratino. Gal todėl visiškai nepykstu ant iš manęs pasišaipančios "Dviračio televizijos". Esu ganėtinai autoironiška. Kiekvienas turime savybių, iš kurių reikia pasišaipyti, todėl net didžiuojuosi, kad "dviratininkai" mane išskyrė iš visų Seimo damų.
- Savaitgalius praleidžiate su šeima. Kas tuomet šeimininkauja virtuvėje?
Vyras, ačiū Dievui, tikrai nepretenzingas ir valgo viską kaip ir aš. Jis kilęs iš vargingos šeimos ir visiškai abejingas gurmaniškiems patiekalams. Mūsų namuose tokia tradicija, kad kiekvieną sekmadienį labai sąžiningai ruošiu pietus visai šeimai: savo sūnums, marčioms, anūkams, vyrui, dukterėčioms. Į kaimą suvažiuoja pilna troba žmonių ir tikrai su didžiule meile ruošiu jiems pietus. Nors praėjusį sekmadienį kiek paburbėjau, kad sugrįžusi neturiu poilsio ir visus turiu aptarnauti, bet tokia "tarnystė" man tikrai maloni ir aš labai džiaugiuosi turėdama tokią jautrią ir gerą šeimą. Moku tikrai skaniai gaminti, net ir iš nieko, o mano šeimos nariai visiškai neišlepinti. Visi vaikai dirba ir patys užsidirba sau duonelę. Aišku, ne tiek, kiek reikėtų, todėl tenka šiek tiek pridurti. Labai laukiu pavasario, nes turiu nuostabų darželį. Turiu sodą, kurį pasisodinau pati. Tikriau - sodinom visa šeima. Tai buvo spalio 8-oji, rinkimų diena, ir lauke siautė baisi vėtra. Bet buvom taip nusprendę ir nepaisydami oro sąlygų vis dėlto pasodinom trisdešimt vaismedžių. Pernai jau suvalgėm dešimt pirmųjų obuolių, iki soties prisikertame aviečių. Du šiltnamiukus padeda prižiūrėti netoliese gyvenantis brolis, kuriam esu labai dėkinga. Mano aristokratiškosios draugės dažnai stebisi, kodėl aš tiek daug dirbu, ir net be pirštinių. Žemės prisilietimas yra nuostabus ir to per pirštines niekaip nepajusi.
- Ačiū už pokalbį.
