Kaimą garsina Šaltinėlis
Višakio Rūdoje (Kazlų Rūdos sav., Marijampolės apskr.) gimusi, augusi ir visą laiką čia mokytojavusi Ona Arminienė (79 m.) vasarą, per didžiuosius karščius, staiga pasiligojo. Vaikščiojančia enciklopedija, rašytoja ir bene garbiausiu kaimo žmogumi tituluojama pensininkė, užklupus sunkiai ligai, laimei, netapo lovos ligoniu. Gal kaimo šviesuolė, bėgdama nuo ligos, gydosi stebuklingojo šaltinio, kadaise išgarsinusio Višakio Rūdą, vandeniu?
- Mums, vietiniams, toji stebuklinga vieta turi kitą prasmę - ji yra šventa, todėl Šaltinėlio vandeniu nepiktnaudžiaujame, - sakė Ona Arminienė. - Ten višakiečiai nueina pasimelsti, pabūti tyloje. O iš kitų vietovių žmonės atvyksta pasisemti esą stebuklingo, gydomųjų galių turinčio vandens. Kita vertus, Šaltinėlis yra tarsi barometras, matuojantis mūsų žmonių dorą. Jeigu kitų garbinama ir tvarkoma vieta nenusiaubta, nenuniokota, jeigu neišplėšta šalia esanti koplytėlė su aukomis, vadinasi, žmonės nesupuvę.
Daugiavaikė motina (užaugino tris vaikus), beveik 50 metų atidavusi vietos mokyklai, kurioje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, visuomet rasdavo laiko kraštotyrai. Ji parengė knygą apie gimtąsias apylinkes "Višakio Rūda ir jos apylinkės", kurioje, kaip pati sakė, savo pavardę randa turbūt kiekvienas vietos gyventojas, ir išleido savos kūrybos novelių rinkinį "Nuo dūminės stubos". Jau parengta spausdinti ir Višakio Rūdos gyventojų, buvusių karo dalyvių, atsiminimų knyga "Mes - eiliniai", kurios dauguma herojų jau mirę.
Mokytoja O. Arminienė prisidėjo ir populiarinant Višakio Rūdą išgarsinusį Šaltinį, esantį miške, už kilometro nuo kaimo bažnyčios.
- Apie Šaltinėlio padarytus stebuklus aš girdėdavau nuo pat vaikystės, - pasakojo mokytoja. - Matydavau čia elgetas demonstruojant savo žaizdotas rankas ir kojas, kurias jie plaudavo esą stebuklingu, gydančiuoju, vandeniu. Paaugusi atkreipdavau dėmesį, kad kai kurie vargetos piktnaudžiaudavo dosnių aukotojų gerumu: tyčia apsimuturiuodavo turbūt dažais išteptas kojas ir šitaip sukeldavo praeivių gailestį. Per atlaidus tokie apgavikai susirinkdavo nemenkas pinigų sumas.
Legenda pasakoja, kad kitados, kada miškai aplink Višakio Rūdą priklausė Sapiegoms, miško eigulys, ilgiau užtrukęs Prūsokų kaime, tamsoje ėjo namo. Beeidamas pasiklydo ir patraukė tiesiai per pelkę. Eigulys brisdamas sušlapo kojas, tačiau namus pasiekė laimingai. Kitą rytą vyras, kaip visada, nusiėmė tvarsčius nuo esą keletą metų skaudėjusios žaizdotos kojos, kuri buvo nebepagydoma, ir nustėro - žaizdos buvo nubalusios, sumažėjusios, beskausmės. Eiguliui šovė į galvą mintis, kad žaizdas bus paveikęs pelkės vanduo. Vyras, vėl nuėjęs prie pelkės, nusileido nuo smėlėto kranto ir dairėsi, kur patogiau prieiti. Pamatęs visai netoli kranto iš dugno srovenantį mažytį šaltinėlį, nutarė žaizdas geriau nuplauti švariu jo vandeniu. Taip eigulys daręs kelis kartus ir net nepajutęs, kaip žaizdos užgijusios. Tuomet jis pradėjęs visiems pasakoti apie stebuklingą šaltinio vandenį. Taip Šaltinėlis ir išgarsėjęs.
- Buvo ir kitas pasakojimas, - priminė O. Arminienė. - Apie aklą kareivį, kuris, eidamas iš karo, klaidžiojo apylinkėse. Esą jis pavargo, sušalo, ištroško ir prisėdo. Sėdėdamas kareivis išgirdo netoliese čiurlenantį upelį. Palinkęs prie jo, atsigėrė, atsigaivino ir nusiplovė kelio dulkes - vandeniu palietė ir nematančias akis. Šios bemat praregėjusios... Laimingas žmogus, čia pat maldomis dėkodamas Dievui už tokią didelę laimę, esą išvydo švenčiausiąją Mergelę Mariją, kuri liepė jam apie tai pasakoti visiems žmonėms...
Abi legendos perduodamos iš kartos į kartą. Iki šiol atsiranda vis naujų žmonių, teigiančių girdėjus, kad Šaltinėlio vanduo išgydė kaimyną, giminaitį, bičiulį ... Višakio Rūdoje kasmet vykstantys Šv. Baltramiejaus atlaidai sutraukia prie Šaltinėlio minias žmonių - nusidriekia automobilių virtinės, visi kantriai laukia savo eilės, kad galėtų prisipildyti atsivežtus indus. Stebuklingu laikomo vandens nešiotojų būna ir paprastomis dienomis: tolėliau gyvenantys žmonės atvažiuoja jo, kai jau neberanda kitos galimybės išsivaduoti iš kokios nors sunkios ligos gniaužtų. Vandeniu nepiktnaudžiauja tik vietos gyventojai - jie labiau linkę Šaltinėliu didžiuotis ir jį garbinti, nei gydytis jo vandeniu. Būdami netoli Šaltinėlio, pavyzdžiui, atėjusieji pagrybauti, dauguma niekada nepraeina pro šalį - priklaupia, pasimeldžia, dėkoja Dievui, prašo išgirsti maldą, nusiprausia, atsigeria. Čia susibūrę pasėdi ir atvykėliai, kilę iš Višakio Rūdos, kurių tėviškių jau nebelikę.
Prie Šaltinėlio yra pastatyta koplytėlė, kurioje įrengta anga lankytojų metamoms aukoms. Prieš tris dešimtmečius plėšikai buvo nuniokoję koplytėlę, tačiau tai ir buvo iki šiol vienintelis kartas. Anot O. Arminienės, galbūt nedorėliai nujaučia, kad aukos nėra didelės, tad nesigundo niekieno nesaugomu "lobiu", o galbūt visi įtikėję, kad šventoje vietoje nusikalsti - nuodėmė.
Beje, ne viename kraštotyrininkų parengtame šaltinyje skelbiama, kad prieš kelis dešimtmečius Višakio Rūdos šaltiniu buvo susidomėję Kauno medikai. Ištyrus vandenį, esą buvo patvirtinta, kad jis turi gydomųjų savybių, o pelkės durpė tinkama gydomosioms vonioms. Net buvo svarstoma galimybė šioje vietoje statyti gydyklą, tačiau dėl netoliese buvusio karinio dalinio idėjos atsisakyta.
- Tad ar galima tokią garsią vietą - Višakio Rūdą - laikyti nykiu užkampiu? - retoriškai klausė gyvenime šviesių spalvų visais atvejais tebeieškanti pensininkė O. Arminienė. - Galbūt todėl man niekada nebuvo kilusi mintis ieškotis įdomesnio, ramesnio, įspūdingesnio gamtos kampelio savo ir savo šeimos kasdienybei.
Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:
- Mokytoja pensininkė Ona Arminienė - lyg vaikštanti enciklopedija
- Koplytėlėje paliekamos aukos plėšikų negundo
- Sakoma, kad šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių
- Šaltinėlį ženklina Švč. Mergelės Marijos statula
- Tikintieji, net atėję grybauti, pirmiau priklaupia prie Šaltinėlį ženklinančios statulos
