Į Airiją emigravusi Kunigunda, jauna blondinė iš Lietuvos kaimo, gavo savo mamos, irgi blondinės iš to paties Lietuvos kaimo, laišką:
"Labas, dukrele. Jei gausi šį laišką, tai jis bus sėkmingai atėjęs. Jei negausi, pranešk man, parašysiu kitą. Kadangi tu nemoki greitai skaityti, aš rašau labai lėtai. Oras pas mus geras. Praeitą savaitę lijo tik 2 kartus: iš pradžių 3 dienas, o paskui - 4 dienas.
Siunčiu tau tavo žieminį paltą. Tėvas sakė, kad su metalinėmis sagomis jo gali nepraleisti per metalo detektorių, todėl aš jas nukirpau. Prisisiūk jas pati - sagas aš įdėjau į kišenę.
Tiesa, tėvas gavo naują darbą. Dabar jis yra virš kelių tūkstančių žmonių - valo sniegą kapinėse.
Tavo sesuo Marytė ištekėjo ir laukiasi. Dar nežinome, gims berniukas ar mergaitė, todėl negaliu tau parašyti, kuo tu būsi - dėde ar teta. Sakė, kad jei gims mergaitė, tai pavadins kaip mane. Man atrodo, keistas noras savo dukterį vadinti Mama.
Su tavo broliu Petru buvo nutikusi keista istorija. Jis užtrenkė mašinos dureles, o raktai liko viduje. Jam reikėjo 10 km eiti namo atsarginių raktų, kad galėtų mus išleisti iš mašinos...
Jei Airijoje sutiksi mūsų kaimynę Liudą, perduok jai linkėjimus. Jei nesutiksi, nieko jai nesakyk.
Tavo mama.
P.S. Norėjau tau atsiųsti šiek tiek pinigų, bet jau užklijavau voką".
