„Blogoms mergaitėms viskas“, – tokią žinią prieš gerą pusmetį Lietuvai siuntė šaunių ir žavingų merginų trio. Pasirodo, būti blogai ne taip jau blogai. Pasirodo, būti blogai visai gerai. Skamba neįprastai. Kaip Milano Kunderos nepakeliama lengvybė. Kaip judėjimas Šiaurės Pietų kryptimi.
Ką reiškia „geras“, ką reiškia „blogas“? Amerikiečių filosofas Richardas Rorty rašė apie galutinį žodyną ir jo ribas. Galutinis žodynas – tai terminai, kuriems nei įrodyti, nei paneigti neužtenka argumentacinių išteklių. Suabejojus šių terminų verte, kalbėtojas negali argumentuotai ir nedviprasmiškai apsiginti. Tai kalbos vartojimo riba; už jos – tik bejėgiškas pasyvumas arba smurtas.
Ką reiškia būti „geram“? JAV Pietuose baltieji vergvaldžiai, plantacijų savininkai, kategoriškai draudė savo juodaodžiams vergams mokytis rašto. Tuos, kurie nepaklusdavo, nuplakdavo arba nulinčiuodavo. Kitus, paklusniuosius, švelniai paglostydami jų juodus veidus, gyrė: „Geras vergas, geras, geras...“
Žodžiai, simboliai ir daiktai migruoja iš vieno kultūrinio konteksto į kitą, įgydami naujų prasmės atspalvių, kitokių reikšmių bagažą. Taip skardinės, alaviniai konteineriai ir bidonai, likę besimėtyti Karibų pakrantėse, kai iš ten išsikėlė amerikiečių karinė bazė, pakeitė tradicinius, iš bambuko gaminamus mušamuosius ir tapo Karibų muzikos dalimi. Boulingas, amerikiečių darbo klasės žaidimas, tapo mėgstama „prasimušusių“ lietuvių pramoga.
„Geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas“, – taip vadinasi vokiečių rašytojos Utės Ehrhardt knyga. Tai populiarusis feminizmas, gelbėjimosi ratas toms, kurios įkliuvo į negailestingus tariamo gerumo spąstus – būk gera, rūpinkis namais, vyru, vaikais ir katinu, rūpinkis seneliais ir ligoniais, guosk drauges, užjausk bendradarbius, būk gera, nedraskyk akių, nors teks išsižadėti svajonių, ambicijų, saviraiškos, išsižadėti savęs pačios, bet užtai visuomenė glostys tave ir sakys: „Gera mergaitė, gera, gera...“
Pasaulyje be sienų, migruodama Lietuvos link, „blogų mergaičių“ idėja pametė dalį savo koncepcinio bagažo ir tapo mergvakarių himnu, jau kadaise pasibaigusios seksualinės revoliucijos atgarsiais – jeigu kūnas suvokiamas tik kaip seksualinio pasitenkinimo instrumentas, tai angelo sparnai tokiu atveju yra tik nereikalinga atavistinė atauga...
Ką gi, žodžiai „geras“, „blogas“ – tik garsų junginiai. Tik mes patys kasdien, kiekvieną akimirką, savo mintimis, nuostatomis ir veiksmais kuriame ir konstruojame subjektyvias kasdienio gyvenimo ženklų ir simbolių prasmes...
Kai pirmąsyk išgirdau „Blogoms mergaitėms viskas“, galvojau apie tai, ką reiškia „gėris“ ir „blogis“, apie galutinio žodyno ribas, apie sąvokų ir reikšmių subjektyvumą, ir apie beraščius vergus JAV pietų valstijų plantacijose...
Galvojau ir apie tai, kaip 1955 m. gruodžio 1-ąją pavargusi siuvėja ir vietinė pilietinių teisių aktyvistė Rosa Parks Montgomeryje, Alabamos valstijoje, atsisakė užleisti autobuse vietą baltaodžiui keleiviui. Nuo šio taikaus poelgio prasidėjo Montgomerio autobusų boikotas, trukęs 381 dieną. Per boikotą kaip jo lyderis iškilo Martinas Lutheris Kingas jaunesnysis. Boikotas nutrauktas, kai Aukščiausiasis teismas išaiškino, kad segregacinės taisyklės viešajame transporte yra neteisėtos.
Rosa mirė 2005 m. spalio 24 d., būdama 92 metų amžiaus. Stulbinančio atsitiktinumo dėka kaip tik tada, kai perskaičiau apie Rosos mirtį, per TV skambėjo „Blogoms mergaitėms viskas...“ Kaskart, išgirdusi šią dainą, prisimindavau pavargusią Montgomerio siuvėją, šaunią blogą mergaitę Rosą Parks. Žurnalas „Time“ išrinko ją viena iš 20 įtakingiausių XX amžiaus asmenybių.
O ta daina karaliavo dešimtukų viršūnėse visą tamsų rudenį ir ilgą šaltą žiemą. Jos buvo pilna visur – troleibusuose ir autobusuose, laukiamuosiuose ir priimamuosiuose. Ji sklido visais TV kanalais ir eterio bangomis, – nebuvo kur nuo jos pasislėpti.
O pavasariop įvyko neįtikėtinas dalykas – vieną šaltą vakarą, mažame miestelyje vidurio Lietuvoje, pavargusi neturinga mėsos cecho darbuotoja... Kas buvo toliau, šiandien žino jau kiekvienas.
Stulbinamo atsitiktinumo dėka, kaip tik tada, kai perskaičiau apie šį atsitikimą mažame vidurio Lietuvos miestelyje, kažkur netoliese ir vėl skambėjo ta daina: „Blogoms mergaitėms viskas“. Ką gi, pagalvojau tik tiek – prisidainavom. Viena populiari daina vienai populiariai partijai turėtų baisiai nepatikti.
