Stasys VARNECKAS
Lyg pinavijos žiedas skleidžiasi birželis. Išryškėjo visi jo privalumai - žalia žolė, mėlynas dangus ir, žinoma, atostogos. - Kada tavo brangieji atvažiuos ? - klausia Marmokienė kaimynę Mortą. - Anais metais tai per šventą Joną pasirodė. - Blogai, kaimyne. Mano brangieji kaip visada atvažiuoja šviežių bulvių. O šiemet ankstyvųjų sėklos negavau. Tai dabar net nežinau... Gal iki rugpjūčio ir sulauksiu. Sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis, paklaustas, kada atostogaus, atsako su aiškia nostalgija: - Aš savo gyvenime prisiatostogavau. Tarpukariu, būdavo, vos tik nuskamba paskutinis - vaikai marš namo, o aš į Paryžių. Labai jau patikdavo tas Paryžius. Sena, Sorbona, Luvras... Monmartro gatvėj po liktarna, kur laiptai smenga lyg duobėn... Ir Banaitis svajingai pakelia akis, tarsi žiūrėtų į pačią Eifelio bokšto viršūnę. Bobulė Agota gano savo ožkelę ir varinėja rožinį. - Atostogų? Aš dar nenoriu - labai jau čia gera. Jeigu išeisiu, nebegrįšiu... Ožkelė pakelia galvą nuo žolės ir žiūri į bobulę, tarsi klausdama, kas ją tada ganys. Labiausiai atostogų užsigeidęs vienkiemio ūkininkas Vacys. - Kaipgi čia dabar? Atostogos man priklauso pagal įstatymus, bet mano karvės, matyt, jų neskaito. Vos sušneku apie Palangą, jos taip pradeda baubti, kad net ausis užgula. Nurimsta tik tada, kai oficialiai pažadu niekur neišvažiuoti. - Hm, hm, - kraipo galvą buvęs veterinaras Tadas. - Tavo situacija, Vacy, sudėtinga. Tačiau nėra padėties be išeities... Ir pradeda buvęs veterinaras pasakoti savo pusbrolio istoriją. - Sugalvojo kartą mano pusbrolis suliesėti ir pradėjo badauti. Deja, nesėkmingai, nors badaudavo po dvidešimt valandų ir tik keturias valgydavo. Matyt, kažkur apsiriko, klaidą įvėlė. Tačiau pats principas yra geras. Vienkiemio ūkininkas Vacys žiūri į veterinarą Tadą ir nieko nesupranta. - Nesupranti? - klausia veterinaras. - O mes iš pusbrolio patyrimo paimkime tik patį principą. Kas lieka - atmeskime. Vacio akys dar platesnės, dar labiau neaišku Vaciui. - Ką atmeskime? - Pusbrolį... Tfu - aš jau nusišneku. Matyt, nuo karščio. Viską atmeskime, tik patį principą palikime... Kiek laiko tu, Vacy, savo karves melži? - Na... Trys valandos rytą, trys vakare. Taigi šešios susidarytų. - O kiek para turi valandų? - Na... Dvidešimt keturias, - atsako Vacys, stebėdamasis, kodėl veterinaras tokių niekų klausinėja. - Nors, tiesa, kai kurie Seimo nariai tvirtina, kad jie po dvidešimt penkias dirba. Veterinaras Tadas, nekreipdamas dėmesio į parlamentarų darbo grafikus, aiškina toliau: - Iš dvidešimt keturių atėmus šešias lieka aštuoniolika. Ne taip jau mažai. Taigi tas aštuoniolika, mielas Vacy, ir panaudok savo atostogoms. Supratai? Vacys nieko nesupranta. Pėdina namo ir skaičiuoja, kiek jam dar liks valandų nuo vištų, žąsų, daržų. Ir kombainas dar neremontuotas... Na, kaip nors. Negi pirma tokia vasara. O vasara tikrai nuostabi. Virš pievų, laukų ir sodybų sklando aptingęs gandras ir atostogų ilgesys.
