Balandžio 27-oji - Medicinos darbuotojo diena .................................................................
Medikai nenori vaikščioti ištemptu lynu
Šiandien Lietuvos medikai mini Medicinos darbuotojo dieną. Profesinės šventės proga jiems - mūsų laikraščio tribūna. Visų pašnekovų prašėme atsakyti į šiuos "Akistatos" klausimus:
1. Kaip per jūsų darbo metus keitėsi gydytojo ir paciento bendravimas, tarpusavio santykiai?
2. Jeigu būtumėte Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas, ką pirmiausia imtumėtės keisti medicinos įstaigų darbe - panaikinti, įdiegti, organizuoti?
3. Prisiminkite kokią nors situaciją savo darbe, po kurios buvo labai apmaudu ar net norėjosi keisti darbą.
4. Gal galite papasakoti ir kokią nors linksmą, anekdotinę situaciją iš savo darbo patirties?
5. Ko linkite sau ir savo kolegoms Medicinos darbuotojo dienos proga? ......................................
Vilma KARALIŪNAITĖ, Jurbarko ligoninės gydytoja, akušerė-ginekologė:
1. Per 11 savo darbo metų pastebėjau, kad pacientai tapo labiau išsilavinę įvairiais klausimais, gal todėl ir reiklesni, drąsesni, o kartais netgi įžūlūs. Esu ginekologė, tad galiu teigti, jog anksčiau moterys retai pasipasakodavo itin intymius dalykus, o dabar nė nerausdamos atvirai tai daro, klausia. Netgi ne "akis į akį", bet ir viduryje koridoriaus. Jaunos merginos labai anksti pradeda lytinį gyvenimą, daug nepilnamečių gimdo, nors yra gausybė kontraceptinių priemonių. Ateina mergaitės kartu su mama pasikalbėti apie kontraceptikus. Tai ir džiugina, ir liūdina. Džiugina, nes yra artimas dukros ir mamos bendravimas, bet liūdna tai, jog mamoms jų 14-16 metų dukrų lytinis gyvenimas atrodo norma. Kontraceptinių priemonių išties yra daug ir įvairių, atrodo, kiekviena moteris galėtų rasti sau tinkamą, bet nėštumo nutraukimų yra dar tikrai daug. Tai nekelia malonių pojūčių. Daug maloniau priimti gimdymą nei nutraukti nėštumą. O gimdymų skaičius labai sumažėjęs.
2. Sunkus klausimas, juo labiau kad dirbant rajono ligoninėje, ko gero, daug kas atrodo kitaip, nei sėdint ministerijoje. Visų pirma, visas ligonines sulyginčiau ir dėl finansavimo, ir dėl kitokio aprūpinimo. Rajonuose be galo trūksta jaunų žmonių. O kas eis dirbti į ligoninę, dėl kurios išlikimo nuolat abejojama, kurioje atlyginimai žymiai mažesni? Juk net išoperavus apendiksą, rajone ir trečio lygio ligoninėje jie apmokami nevienodai, nors operacijos sąnaudos visiškai vienodos.
Tikrai įvesčiau tokią tvarką: ligoninių vyr. gydytojams, skyrių vedėjams ir kitiems vadovams būtų atitinkama terminuota valdymo kadencija. Ketveri ar penkeri metai - ne taip svarbu. Svarbiausia, kad jie nesijaustų sėdintys tose pareigose iki pat... Būtent "sėdintys", nes nesibaimina, jog tai tik laikinos pareigos. Tokie žmonės dažnai nesistengia ieškoti būdų, kad ir darbuotojams, ir pacientams būtų geriau.
3. Kartais būna be galo sunku, bet tikrai niekada nepagalvojau, kad pasirinkau netinkamą specialybę. Jaučiuosi esanti savo vietoje. Labiausiai skaudu būna tada, kai atiduodi visą širdį, jėgas, žinias bei laiką, padarai daugiau nei toje situacijoje galima padaryti, o pacientas ieško, prie ko galėtų prikibti ir išpešti sau finansinės naudos "moralinei žalai" atlyginti. Dėkui Dievui, man asmeniškai dar nepasitaikė tokio atvejo, kad tektų po teismus tampytis ar su auditu bendrauti. Bet tokių atvejų daugėja, ir dirbdamas jautiesi lyg vaikščiotum ištemptu lynu. Kiekvienas medikas stengiasi pacientui padėti, tik kartais tai nepavyksta ne dėl mediko kaltės. Bet dažnai pacientai tik naudojasi tuo, jog pas mus nėra normalios draudiminės medicinos.
4. Mano darbe buvo tokia situacija - net nežinau, ar ji juokinga. Pagimdė mergina kūdikį, o jos lankyti atėjo du jaunikaičiai. Ir susimušė skyriaus koridoriuje, nes abu šaukė: "Tas vaikelis mano!" O juk paprastai būna atvirkščiai: vyrai neigia, jog vaikutis yra jo... Keistuoliai kažkokie pasitaikė...
5. Profesinės dienos nešvenčiu. Net nežinau kodėl, bet man tai nėra šventė. Džiaugiuosi, kai per kitas šventes - Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus - nereikia budėti ir galima pabūti su artimaisiais. Laisvas savaitgalis dažnai būna pati didžiausia šventė. Labai norėčiau, kad medikus prisimintų ne tik per Medicinos darbuotojo dieną, bet kasdien, nes iš Vyriausybės dėmesio sulaukiame tikrai ne per daugiausia. Kitiems kolegoms ir sau linkiu visų pirma sveikatos, tvirtybės ir geranoriškumo, bendraujant vieniems su kitais bei su pacientais.
.................. Janina MISIŪNIENĖ, Prienų ligoninės Vaikų ligų skyriaus vedėja:
1. Aš dirbu jau 30 metų. Nuo darbo pradžios iki dabar daug kas pasikeitė ir vis keičiasi. Skaudžiausia, kad keičiasi į blogąją pusę. Daugėja utėlėtų, neprižiūrimų, apleistų vaikų, nemažėja smurto atvejų prieš juos. Liūdna, bet nemažėja ligoniukų, kuriais prastai rūpinasi jų gimdytojai. Kartu sunkesnis ir medikų bendravimas su nerūpestingais tėvais.
2. Man nepatinka, kad pagal Sveikatos apsaugos reformą medicinos įstaigos suskirstytos pagal lygius, pristeigta daugiau registratūrų ir registratorių, gydytojai skęsta siuntimų šūsnyse - dirbame pasunkinta tvarka. Dėl to didėja pacientų eilės, suprantamos ligonių nuotaikos. O medikas - juk irgi žmogus. Nelogiška, kad sunkus ligonis iš rajono, dėl sveikatos norintis ir turintis apsilankyti, pavyzdžiui, pas Kauno medicinos universiteto klinikų specialistus, priverstas laukti 2 - 3 mėnesius.
3. Man nebuvo taip, kad gailėčiausi pasirinkusi gydytojos profesiją. Myliu savo darbą, tad neišgąsdina net patys sunkiausi atvejai. Kaip tik labai smagu, kai pavyksta atgaivinti, išgelbėti ligonį. Manau, kad dirbu, kaip sakoma, iš pašaukimo.
4. Man labiau įstrigę atvejai, kurie virsta skandalais. O džiugių, nuotaikingų momentų tai būna. Ypač malonu, kai dėkoja pasveikę pacientai ar jų tėvai, kai ir po kelerių metų sužinai, jog tavo išgelbėtas vaikas gyvena sveikut sveikutėlis, tarsi anksčiau jam nieko blogo nebūtų nutikę.
5. Šventės proga sau ir kolegoms linkiu sveikatos, ištvermės ir kantrybės, visada būti mylimiems ir mylintiems. Mes švenčiame šią dieną. Smagu, kai būna geresni orai. Tada išvykstame kur nors prie ežeriuko ar į pirtelę, sodą.
................................ AIVARAS RAZMIRSKIS, Marijampolės ligoninės Chirurgijos tarnybos vyriausiasis gydytojas, ortopedas-traumatologas:
1. Gydytojo ir paciento santykiai pastaruoju metu pablogėję. Tai man leidžia teigti 26 darbo metų patirtis. Pablogėję ir dėl vykstančios reformos, ir dėl visuomenės požiūrio į medikus. Gal anksčiau mažiau buvo skelbiama apie nesėkmes medicinos įstaigose, gal tauta pagarbiau vertino mediką. Ypač aikštingi pacientai, nesirūpinantys savo sveikata, praradę namus, darbus, visą gyvenimą nemokėję mokesčių, o dabar besijaučiantys taip, lyg jiems visi būtų skolingi! Vis dėlto mūsų emigrantai, turėję progos susidurti su užsienio šalių medicina ir medikais, grįžę į Lietuvą garbina mus ir kantriai laukia eilėse prie gydytojo kabineto durų, negaili liaupsių. Jie jau gali įvertinti, kas yra kas.
2. Pirmiausia - niekada nebūsiu ministras ir nenorėčiau juo būti. Esu tik paprastas medicinos darbininkas. O spręsti neišsprendžiamas problemas - absurdas. Aš nesu don Kichotas. Ką nors geriau padaryti bus galima tik tada, kai pasikeis valstybės vyrų požiūris į sveikatos apsaugą. Reformos sėkmė negalima, kol medikams užkrauta daug socialinių, o ne gydymo problemų. Ar gydytojas kaltas, kad pacientas neturi pastogės virš galvos?! Ar slaugyti benamį turime tik todėl, kad jis neturi nakvynės?! Nemanau, kad ministrų kaita lemia mūsų sistemos sėkmę. Ko gero, turi ateiti nauja karta.
3. Liūdnų dienų mūsų darbe būna kasdien, tad ir mintis, kas mane čia nešė, aplanko neretai. Žmonės piktėja, asocialėja. Anksčiau audringesnės dienos, po kurių ligoninėse padaugėdavo traumuotų pacientų, būdavo tik didžiosios šventės ir savaitgaliai. Dabar - visos dienos kaip šventės, tarsi visai nėra nešvenčiamų! Pasižiūrėkime, kas darosi mūsų priėmimo skyriuose, kurie turėtų sukurti ligoninės įvaizdį. Kasdien - blaivykos! Girti atvežtieji ropoja kaip vabalai po skyriaus koridorius, triukšmauja, keikiasi, prašinėja rūkyti, yra nepaklusnūs. Medikams reikia su tokiais kautis, paskui juos lakstyti, raminti, ieškoti, stebėti. Kartais ir pagalvoju: ar dėl to aš čia dirbu?! Tokiais atvejais būna ir gėda prieš rimtus, sergančius, tuo metu pagalbos laukiančius pacientus, ir labai pikta.
4. Tai buvo maždaug prieš 20 metų. Vienas vyriškis susilažino su draugais, kad dantimis pakels dvipūdę (32 kg "gyrą"). Pernėręs virvelę per svarmens rankeną, kad būtų patogiau sukąsti, vyras jį kilstelėjo ir... prarado dantis. Sielvartą čia pat su lažybininkais nuplovė degtine. Į namus parėjęs vyras, girtas ir be dantų, sulaukė žmonos nemalonės, nuo kurios užsidarė į tualetą. Tuo pačiu metu sumanė ir parūkyti. Vos tik baigęs nuorūką švystelėjo į klozetą, iš jo stulpu kilo liepsna! Mat žmona prieš tai į klozetą buvo supylusi kažkokio degaus skysčio likučius ir nenuleidusi vandens. Minkštąją vietą netikėtai apdegęs vyras staiga šoko nuo unitazo ir galva stipriai trenkėsi į tualeto duris! Smūgio būta tokio stipraus, kad traumuotasis nebepajėgė pasikelti. Žmona ilgai turėjo pavargti, kol atkrapštė ir atidarė vyro iš vidaus užsikabintas duris ir nelaimėlį atgabeno į ligoninę. Išlaužti dantys, apsvilę sėdmenys ir sutrenkta galva - tikrai nepavydėtinas traumų derinukas po, rodės, linksmų ir nekaltų lažybų. Tai, galiu prisiekti, tikras atvejis!
5. Linkiu sau ir kitiems: ištvermės, sveikatos, kantrybės ir nedaryti klaidų!
Medikus kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
