Galinio liepa
(Ekologinė drama)
Jeigu Patilčių seniūnui Virpšai dabar kas pasakytų, kad gyvenimas susideda iš smulkmenų, jis būtinai pridurtų, jog jame, tame gyvenime, pasitaiko ir storų daiktų. O pats storiausias tarp jų - tai Galinio liepa.
Tačiau kad nereikėtų kalbėti mįslėmis, galima pradėti nuo ano, nūnai jau nutolusio, pirmadienio ryto, kai uždususi sekretorė Tekliukė į seniūniją atnešė baisią žinią:
- Ateina taifūnas... O gal ir tornadas - tikrai nežinau!
- Palauk, palauk! - susiraukė seniūnas Virpša. - Ko tu bobiškai klyki!? Kalbėk žmoniškai!
Tekliukė pamikčiodama išklojo: girdi, Patilčių moterys nusprendė likviduoti Galinio liepą. Esą jau susitarta su girininku Striauba - šis su gera technika liepą nupjaus arba su šaknimis išraus...
- Ei! - išraudo Virpša. - Tegu tas Striauba nekiša nosies kur nereikia. Tegu jis ir girininkas, tačiau be seniūno, tai yra mano, leidimo jis čia net sumauto dagilio neišraus... O ko toms boboms Galinio liepa užkliuvo?
- Vyrų alkoholizmo šaltinis! - nė nemirktelėjusi paaiškino Tekliukė. - Jie po ta liepa alų plumpia... Ir ne tik alų! Todėl moterys ir nutarė sulyginti su žeme.
- O vyrai?
- Vyrai siunta, bet jau pradeda gerti kitur...
- Na, matai! Padėtis jau gerėja, o tu panikuoji! - lyg ir apsidžiaugė Virpša, tačiau Tekliukė taip energingai papurtė galvą, kad net seniūnui blogumas užėjo.
Vvvelnias! Nors ir esi seniūnas, vis tiek šuniškas gyvenimas. Tai referendumas, tai partijos skyla ar jungiasi. Ir Seimo rinkimai nebe už kalnų. O jei nori tenai pakliūti, tai kaip išvinguriuoti?
Seniūnas Virpša nusprendė likti neutralus ir į Galinio liepos ekologinę problemą nesivelti.
Tuo tarpu Patilčių visuomenė jau suskilo į tris dalis. Pirmoji dalis, jaunimas, kaip ir seniūnas, laikėsi neutralumo. Žmoniškai kalbant, jaunimui buvo nei šilta, nei šalta dėl tos Galinio liepos, nes prie jos geroku atstumu nebuvo nė vieno tankesnio krūmo. Ko norėti iš jaunimo - jiems tik seksas ir rokas, jiems nė motais, kad tarp likusių dviejų patiltiečių visuomenės pusių prasidėjo aršus antagonizmas.
Patilčiuose atmosfera vis tvinko ir tvinko. Jos fone Bagdado režimo nuvertimas ir lietuviškų pieno produktų dempingas Latvijoje atrodė tokie nereikšmingi dalykai, kad niekas net visuomeninio radijo nebeklausė. Kulminacinis susirėmimas prasidėjo per šv. Onos atlaidus prie šventoriaus, kai Patilčių moterytės, neįtardamos vyrų rengiamos klastos, po pamaldų pulku patraukė iš bažnyčios. Vyrai buvo atsakančiai pasiruošę: iš pat ryto Anzelmas Gudročius ir kalvis Ignotas parūpino dvylika dėžių ispaniškų pomidorų, kurie jau buvo tiek suminkštėję, jog nebetiko nei valgyti, nei pardavinėti.
- Kūno sužalojimų nebus, tačiau boboms morališkai palaužti tiks kaip sykis, - įrodinėjo Gudročius.
Žodžiu, iš bažnyčios išėjusios moterėlės išvydo dvi vyrų eiles, o tarp tų eilių - ilgą tuščią tarpą. Situacija buvo labai panaši į draugiškos šalies prezidento sutikimą prie lėktuvo, tik čia, prie šventoriaus, buvo išsirikiavę ne rinktinio pulko kariai, o Patilčių vyrai, kurie, beje, iškilus reikalui, galėjo prilygti visai ,,Aro" kuopai.
Moterėlės apsidairė: gal čia susitaikymo procesija, gal Dievulis pagaliau išklausė jų maldų ir į tiesos kelią grąžino paklydėlius šeimų galvas? Argi ne stebuklas, kad būtent atlaidų dieną? Gal ir šventoji Ona bus kiek prisidėjusi?
Tačiau iki Dievulio ir Onos malonės buvo dar labai toli. Dvi lygiagretės vyrų gretos, nepratarusios nė žodžio, užsimojo ir... į moterų pusę nulėkė ispaniški pomidorai. Moterėlės klykė iš peties. Maždaug toks klyksmas galėdavo kilti tada, kai senovėje Dono stepėse skitų pulkas gaudydavo dar didesnį pulką amazonių.
Vis dėlto Patilčių amazonės, nors ir smarkiai aplipusios pomidorais, rankų dar nenuleido. Užteko gal penkių minučių atokvėpio (kol vyrai atplėšinėjo likusias šešias pomidorų dėžes) ir moterys perėjo į kontrataką. Pakilo jų rankos, grūmojančios gana nemažais Vievio paukštyno kiaušiniais, kuriuos sekretorė Tekliukė su keliomis talkininkėmis žaibiškai atgabeno iš netoliese esančios ponios Matildos parduotuvės.
Kaip tik tą nelemtą akimirką, išgirdęs kautynių gausmą, iš bažnyčios su taikos misija išėjo kunigėlis - dar jaunas, neseniai į Patilčius paskirtas, dar nepatyręs, nesusipažinęs su socialinėmis problemomis. Geriau būtų nėjęs, nes prie šventoriaus taika net nekvepėjo. Patekęs į kryžminę ispaniškų pomidorų ir lietuviškų kiaušinių ugnį, kunigėlis, jau visas kiaušiniuotas, griebėsi už akinių ir dingo zakristijos duryse. O prie šventoriaus mišri minia dar geras dešimt minučių iki gurnelių braidė po kiaušinienę, sumaišytą su pomidorų salotomis.
Lietuvos istorijoje įrašyta, kad brolžudišką Pabaisko mūšį prie Ukmergės pralaimėjo Švitrigaila. Dabar bus galima įrašyti, jog panašaus pobūdžio Pomidorų mūšį prie Patilčių šventoriaus pralaimėjo vyrai, nes Vievio kiaušiniai pasirodė esą kietesni už ispaniškus pomidorus.
Sumušti vyrai, nuo kelnių ir kitų vietų nusikrapštę nekeptą kiaušinienę, susirinko Galvočiaus klojime. Pralaimėjusiai armijai greitosios neprireikė, tačiau visų nuotaika buvo dar prastesnė negu Napoleono Bonaparto po Vaterlo kautynių.
- Be valdžios paramos neišsiversim, - pratarė buvęs nepartinis Juozapas Varna, kuris, įstojęs į socliberalus, pastebimai suaktyvėjo.
- Reikia rašyti į Seimą, ten juk mano dauguma, - pasiūlė socdemas Jonas Kinka. - Tegu į įstatymus įrašo atskirą ekologinį paragrafą, skirtą Galinio liepos išsaugojimui.
- Neprasidės Seimas su liepa! - numojo Galvočius. - Seimui čia pernelyg sudėtingas klausimas. Žinoma, jei jis Galinio liepą pripažintų privačia vyrų nuosavybe, tada būtų galima net į Konstitucinį Teismą kreiptis, bet... Ne, ponai, jeigu jau kam rašyti, tai tik prezidentui!
Tuojau pat į klojimą buvo iškviestas raštingiausias patiltietis penktokas Amarų Ladzius, kuris sėdosi rašyti pareiškimą prezidentui. Galvočius jam nurodė svarbiausius akcentus:
1. Galinio liepa tinka UNESCO paveldo knygai, nes ją (ne knygą, o liepą) sodino Lietuvos etmono Potockio pavainikis sūnus Galinis. Galiniu jį pavadino todėl, kad jis buvo paskutinis šio kilnaus vyro sūnus.
2. moterims paketinus nukirsti Galinio liepą, ,,Utenos alaus" pelnas Patilčiuose sumažėjo trečdaliu, ją nupjovus - sumažėtų per pusę.
- Geri argumentai, turėtų paveikti! - pagyrė Juozapas Varna. - Siųsim ir lauksim...
Prašymą prezidentui Juozapas Varna išsiuntė registruotu laišku: tegu visi, tarp jų ir moterys, žino, jog dėl Galinio liepos kova dar nebaigta. Tačiau vyrai ir vėl apsiriko. Kol prezidento patarėjai atidžiai studijavo patiltiečių laišką, atėjo rinkimai, pasikeitė prezidentas, o atsakymo - kirsti ar nekirsti liepą - taip ir nebuvo. Matyt, ir nebebus. Todėl visiškai pagrįstu galima laikyti Anzelmo Gudročiaus teiginį:
- Negalima pasitikėti bobomis ir prezidentais!
5
