Kalnų didybės pavilioti
Irena ZUBRICKIENĖ
"Geriau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai", - prieš keletą dešimtmečių buvusios itin populiarios rusų artisto Vladimiro Vysockio dainos žodžius alpinistai ir kalnų turistai mėgėjai vadina sparnuota fraze, tiksliai apibūdinančią kalnų trauką ir meilę jiems. "Tai tokia pat stipri meilė, kaip ir savo išrinktajam, tai neišgydoma kalnų liga", - pritardamas garsiajam bardui, savais žodžiais antrina marijampolietis Algimantas Vasiliauskas, "kalnų liga sergantis" jau 35 metus. "Tai amžinybė", - "Akistatai" yra sakiusi marijampolietė Algimanta Abraitienė, 9 metus gedėjusi prie tuščio dukters, negrįžusios iš kalnų, kapo.
Į Pergalę - mirties keliu
Šią vasarą sukako lygiai 10 metų, kai Tian Šanio kalnuose (Vidurinė Azija) žuvo 2 Lietuvos alpinistai: Giedrė Abraitytė (33 m.) ir keleriais metais vyresnis Alfridas Lukšas. Jie buvo pakeliui į itin įnoringa alpinistų vadinamą Pergalės (Kirgizija) viršukalnę, kurios aukštis - per 7 kilometrus. Kelias į Pergalę, anot viršukalnių šturmuotojų, yra bene pavojingiausias iš buvusios Sovietų Sąjungos kalnų. Labai atšiaurus klimatas, dažnai siaučiančios pūgos ir stingdantis šaltis čia "priima" alpinistus tik kelias savaites per metus - dažniausiai liepą. Šiurpioji statistika teigia, kad iki 1980-ųjų metų Pergalės viršukalnė pražudydavo kone kas antrą jos siekusį alpinistą.
Kaune vaikų gydytoja dirbusi marijampolietė Giedrė ir Anglijoje nelegaliai dirbęs išsituokęs kaunietis Alfridas, anot juos pažinojusiųjų, buvo pora, siejama ir simpatijos, ir bendrų pomėgių. Vienas iš pastarųjų buvo "kalnų liga". Gydytoja kone visus metus taupydavo pinigus, kad vasarą leistųsi į kalnų ekspediciją. Taip buvo ir 1997-ųjų liepą.
Anot liudininkų, Giedrė ir Alfridas, tuokart susiruošę įkopti į Pergalę, Tian Šanio kalnuose, 4 kilometrų tarpinėje kalnų kelio bazėje, anot liudininkų, nenujautė jokių būsimos nelaimės ženklų - dalijosi patirtimi su sutiktais įvairiakalbiais pakeleiviais, džiaugėsi lengvai pasiduodantys aklimatizacijai (reikėjo, kaip visada, pamažu pripratinti organizmą prie išretėjusio oro ir kitų sąlygų), vylėsi pasieksią tikslą. Nerimo kėlė tik pabjuręs oras, kupinas pavojų kalnuose: pažliugęs sniegas klastingai dengė ir slėpė pavojingas ir gilias kalnų properšas. Bazėje kartu buvę patyrę kalnų turistai stebėjosi, kad lietuviai nesiruošia atsisakyti savo tikslo.
Giedrės ir Alfrido iš minėtos bazės pradėtą kelionę aukštyn netrukus ištiko nesėkmė: kartu išėjusi pora šalčio sukaustytuose kalnuose netikėtai liko po vieną, nes Giedrė pasiklydo. (Tai liko aprašyta gydytojos dienoraščiuose, kuriuos vėliau surado kiti kalnų turistai.) Alfridas parėjo anksčiau, o marijampolietė sugrįžo į bazę po kelias paras trukusių klajonių, kai mažai kas betikėjo, kad ji galėjo išlikti gyva. Pora visgi liko laukti palankesnių oro sąlygų, nors kartu su jais buvęs Alfrido bičiulis Arūnas ragino atsisakyti svajonės.
"Nevarkite, manęs neperkalbėsite. Noriu eiti į kalnus ir sušalti: liksiu po ledu - amžinai jaunas. O kiti žemėje sens..." - tokius Alfrido žodžius vėliau iš lūpų į lūpas perdavė tų dienų liudytojai, prisimindami, koks atkaklus ir užsispyręs jis buvo, tuokart prakalbęs kaip juodasis pranašas. Penkias dienas dar palūkuriavusi bazėje pora galiausiai liepos 21-ąją tik dviese iškopė į savo svajonių Pergalės viršukalnę, ir niekas daugiau jų nebematė...
Sugraužė nežinia ir laukimas
Giedrei ir Alfridui nebesugrįžus į bazę, kitą dieną jų ieškoti leidosi 14 kitos šalies alpinistų, bet veltui. Po 3 savaičių ten pat pražuvėlių pėdsakų žvalgėsi speciali paieškų grupė, tačiau irgi veltui. Ieškojo ir dar vienas lietuvių būrelis, aplinkui Pergalę skraidęs išsinuomotu sraigtasparniu. Veltui. Nežinia, skausmas ir laukimas prislėgė dingusiųjų artimuosius. Tokios pačios nuotaikos - iki šiol, nes abiejų alpinistų palaikai amžiams likę kalnuose.
Prieš porą metų "Akistata" kalbino Giedrės Abraitytės motiną Algimantą Abraitienę, marijampolietę. Tuokart 70 metų pensininkė neslėpė, kad nežinia ir amžinas laukimas jai "viską sugriovė ir viską sustabdė".
Anot A. Abraitienės, netekus dukters, ji ir vyras iš pradžių dar turėjo viltį, kad bus surastas Giedrės kūnas, kurį norėta gražiai palaidoti (tiesa, gerus metus po baisiosios žinios širdies gilumoje kirbėjo ir mintis, kad duktė dar atsiras gyva). Praradus viltį surasti žuvusiųjų kūnus, gedintys Abraičiai Marijampolės kapinėse pastatė paminklą ir šitaip įamžino dukters atminimą. Kapavietė buvo tuščia (tik buvo įleista metalinė kapsulė su Giedrei buvusiais brangiais daiktais). Čia ateidavo ramiai su savo mintimis pabūti abu Giedrės tėvai. Po 5 metų dingusios alpinistės menamoje kapavietėje buvo palaidotas jos tėvas. Pernai gruodį šalia atgulė ir pati A. Abraitienė, pralaimėjusi, kaip anksčiau ji buvo sakiusi, vilties kovą su neviltimi - taip ir nesulaukusi naujų žinių apie pradingusią dukterį.
Beje, tą lemtingąją liepą prieš ekspediciją atsisveikindama su tėvais Giedrė juos tikino, kad į kalnus vyksta paskutinįkart...
Lemtingas pirmasis "krikštas"
- Man irgi nebuvo nė vienos kelionės į kalnus, kad, bebaigdamas ją, sau neprižadėčiau, jog tai buvo paskutinis kartas, - "Akistatai" sakė marijampolietis Algimantas Vasiliauskas (53 m.), turizmo įmonės "Jotva" direktorius. - Paskui po tų pažadų tik pasijuokiu iš savęs. Šitaip - jau 35 metai.
A. Vasiliauskas nepažinojo kraštietės Giedrės Abraitytės asmeniškai, tačiau buvo matęs ją bendruose renginiuose, kalbėjęsis. Tragiškas alpinistės ir jos draugo likimas prieš 10 metų bendramintį Algimantą sukrėtė, tačiau neatbaidė nuo naujų kelionių į kalnus. Nors verslininkas kuklinasi vadinti save alpinistu, kopiančiu itin pavojingais maršrutais, tačiau jo patirtis sako kitaip. Kalnų turistu prisistatantis Algimantas pripažįsta esant "kalnų ligą", tačiau tikina, kad nebūtinai ja "suserga" kiekvienas, nors kartą pabuvęs kalnuose.
Algimantą, tuomet 17 metų moksleivį, kalnų trauka "užkrėtė" pirmoji jaunųjų alpinistų stovykla centriniame Kaukaze.
- Pirmasis kopimas į kalnus turėjo mane atbaidyti nuo jų, nes žygis buvo katorgiškai sunkus, - prisimena A. Vasiliauskas. - Tuokart prastai jaučiausi, nes man buvo pakilusi angina. Tai slėpiau net nuo mus apžiūrėjusių medikų. Būnant 4200 metrų aukštyje, nuo pasikeitusio oro slėgio ir nuo ligos įsisenėjimo man angina trūko - spjaudžiausi pūliais, tačiau niekam nesakiau, nes žinojau, kad dėl vieno ligonio nebus pripažintas visos 12 žmonių komandos rezultatas. Buvo taip sunku kopti, kad akimirkomis nebeįsivaizdavau ne tik rytojaus, bet net ir kitos savo gyvenimo valandos.
Po žugio vaikinas nebenorėjo net žiūrėti į kuprinę ir guodė save, kad daugiau į tokį pragarą negrįš. O rankas jauniesiems alpinistams spaudęs rusakalbis instruktorius Algimantui tuokart pasakė: "Tu, jaunuoli, dar grįši čia - net grandinėmis pririršto tavęs niekas nebesulaikys".
Šį mokytoją dabar Algimantas laiko savo "ligos" krikštatėviu, kurio žodžiai išsipildė jau po metų: jaunuolis, jau dirbdamas melioracijos įmonėje, staiga pajuto tokią kalnų trauką ir laukuose taip žvalgėsi į dangaus aukštybes, kad pasiprašė atostogų, o neišleistas parašė pareiškimą išeiti iš darbo ir leidosi į naują žygį. Subūręs 3 bendraminčius, jis tuokart kopė jau kaip vadovas. Tai buvo kelionė į Elbrusą. Su nuotykiais, su nesėkmėmis, su siaubo prisiminimais, kai kartu su gelbėtojais teko lupte lupti nuo ledyno gerai išsilaikiusį vyro lavoną, aptiktą aptirpusiame kalnų kelio plyšyje.
Romantikai, matuojantys savo galimybes
Nuo tada A. Vasiliauskas - nepasveikstantis "kalnų ligonis". Anksčiau jis vesdavo turistų grupes į aukščiausią Europoje Monblano (Prancūzija) viršukalnę net ir po 4 kartus per metus, o pastaruoju metu kalnų oru kvėpuoja apie porą kartų kasmet. Vyras džiaugiasi (ir pabeldžia į medį), kad jo akyse nežuvo nė vienas žmogus, nors pažįstamų alpinistų, kurių gyvenimai nutrūko kalnuose, palaidojęs jau ne vieną. Marijampolietis iki šiol išvengė ir didesnių traumų kalnuose, o kaulų išnirimų ar lūžių bei nušalimų priskaičiuotų ne vieną.
- Aš atsargiai ir pagarbiai elgiuosi su kiekvienu kalnu, - mistiškai kalbėjo Algimantas. - Nemėgstu paikai rizikuoti. Galbūt to išmokė atsakomybė už turistų grupes, kurias tekdavo vesti. Man "kalnų liga" - tai kaip ir meilė moteriai: jiems jaučiu pačius šilčiausius jausmus ir visada apie juos galvoju.
A. Vasiliauskas pastebėjęs, kad atsisveikinimai su namiškiais prieš naują žygį būna kitokie, ypatingesni, nei šiaip kur nors išvykstant, tačiau tikino, jog mirties šešėlis ar nuojauta tokiais atvejais jo nepersekioja. Vis dėlto kalnų turistas pasidaręs šiek tiek prietaringas: per žygį negali skolintis iš bendražygio virvės, kopdamas nelaukia mobiliojo telefono skambučių, esą pabudinančių ir užrūstinančių kalną, ir pats niekam neskambina. Anot Algimanto, kalnų turistas - tai romantikas, nevaržomas jokių kompleksų jausmo (juk tenka ir nusišlapinti visiems matant, būnant susirišusiems trasoje viena virve) ir siekiantis patirti, kad jo žmogiškieji resursai yra kur kas didesni, nei iki tol įsivaizduota.
- Žemėje aš, kasdamas daržą, pavargęs metu kastuvą ir ilsiuosi, o kalnuose, net ir mirtinai pervargęs, praradęs visas jėgas, vis tiek einu tolyn, - kalbėjo A. Vasiliauskas. - Tai ir yra pasitenkinimas - suvokti, kad tavo galimybės yra beribės!
Save veteranu vadinantis marijampolietis teigia, kad dauguma kalnų turistų - apie 30 metų vyrai ir moterys (pastarosios sudaro trečdalį). Kai kurie jų į kalnus leidžiasi teturėdami 1000 litų kišenėje, nors paplitusios kalbos, jog kalnų turizmas - itin brangus malonumas.
Kitame numeryje: "Kalnai klaidų neatleidžia" - apie žuvusius lietuvių alpinistus.
Nuotraukos iš asmeninių archyvų:
- Giedrė Abraitytė žadėjo tėvams, kad į kalnus kops paskutinį kartą. Taip ir buvo...
- Alfridas Lukšas prieš paskutinį žygį atrodė labai susirūpinęs
(šios nuotraukos buvo publikuotos "Akistatoje" 2000 08 01, Nr.59, psl.12, ir 2005 03 22, Nr.22 - vidiniame; jų ieškoti reikia redakcijoje)
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Kalnuose žuvusios Giedrės kape Marijampolėje - tik jos mirusių tėvų palaikai
- Marijampolietis verslininkas A. Vasiliauskas kalnų "ligonis" - jau 35 metus
