Albinizmas (lotyniškai "albus" - baltas) - organizmams būdingos pigmentacijos stoka. Tai genetinė liga, nepriklausanti nuo rasės ar klimato. Albinizmą lemiantis genas trukdo kūnui gaminti įprastą kiekį pigmento, vadinamo melaninu. Melaninas suteikia odai, plaukams, akims spalvą. Melanino trūkumas akyse pasireiškia jautrumu šviesai. Albinizmas būdingas žinduoliams (tarp jų ir žmonėms), žuvims, paukščiams, ropliams ir amfibijoms. Pagal genetikų apskaičiavimus, apytiksliai vienas iš 70 žmonių yra albinizmo geno nešiotojas.
Daugelis gyvūnų albinosų praranda savo maskuotę ir negali apsisaugoti nuo plėšrūnų, kurie tyko savo aukų. Laukinėje gamtoje jiems labai sunku išgyventi.
Su žmonėmis albinosais yra kitaip. Albinosai tokie pat sveiki, kaip ir kiti žmonės, bet visa problema yra bendruomenė, nes tikra kančia būti kitokiam (ypač paauglystės amžiuje). Nors albinizmas laikomas paveldimu, šansas, kad albinoso ir ne albinoso vaikas bus albinosas, labai mažas.
Pagal genetikų apskaičiavimus, pasaulyje vienas iš 20 000 žmonių serga albinizmu. Europoje albinizmas paliečia vieną kūdikį iš 17 000, o Afrikoje - vieną iš 3000. Kai kuriuose Nigerio rajonuose gimsta vienas albinosas iš 1000, vienoje Panamos gentyje 1000 gimusių vaikų tenka 35 albinosai. Labai didelis albinosų skaičius Tanzanijoje. Oficialiai užregistruota 4000, tačiau Tanzanijos albinosų asociacija mano jų esant netoli 200 000 (jie slepiasi dėl suprantamos grėsmės savo šalyje).
Dviguba amputacija
Būna sunku gyventi, kai kuo nors labai išsiskiri iš kitų, tačiau Tanzanijos albinosams tai tikra tragedija. Fiziniai ypatumai juos pavertė tikru raganų medžioklės grobiu! Taigi pažvelkime, kas šiuo metu darosi Tanzanijoje.
Vieną šių metų gegužės vakarą jaunoji Vumilija vakarieniavo su savo šeima nedideliame kaimelyje Kilimandžaro papėdėje. Staiga du vyrai išlaužė duris ir įsiveržė į namelį. Mažesnieji vaikai pasislėpė kambario gilumoje. Motina bandė užstoti kelią įsibrovėliams. Suprantama, barbarams sulaikyti reikėjo stipresnio žmogaus, tačiau vyro tą vakarą nebuvo namuose. Pakeltas kumštis, stiprus smūgis ir moteris, nuskriejusi per kambarį, žnegtelėjo ant plūktos aslos...
Abu nepažįstamieji puolė jos išsigandusią septyniolikmetę dukrą ir pargriovė ant žemės. Jie žaibiškai užvertė gėlėtą mergaitės suknelę, apnuogindami kojas ir šlaunis. Ne, jie jos neprievartavo. Tai buvo daug siaubingiau! Vienas iš jų išsitraukė mačetę ir kirto per kojas aukščiau kelių. Raumenys lengvai pasidavė, bet su jėga ir kaulas buvo nugalėtas. Vumilija nualpo iš skausmo. Motina neturėjo kito pasirinkimo, kaip stebėti skerdynes. Vyko dviguba amputacija gyvam žmogui!
Paskui patenkinti vyrai dingo naktyje, nusinešdami abi nukirstas aukos kojas. Vumilija mirė po kelių minučių nukraujavusi...
Viduramžių barbarizmas
Kas tai? Baudžiamoji ekspedicija? Klanų sąskaitų suvedimas? Ne. Vienintelė Vumilijos "klaida" - kad ji gimė su ypatingai šviesia oda. Ji buvo albinosė. Albinizmas, kaip minėjome, Tanzanijoje paplitęs. Jis paliečia apie 150 000 žmonių (oficialiais duomenimis) ir jiems atneša tikrą prakeikimą. Niekada iki šiol paskelbimas už visuomenės ribų nebuvo pasiekęs tokio žvėriško laipsnio šalyje. Jau keli mėnesiai, kaip šie nelaimingieji yra persekiojami ir žudomi tiesiog gatvėje! Vien tik 2008 metais valdžia suskaičiavo 26 žmogžudysčių atvejus. Be abejonės, jų yra nepalyginamai daugiau, nes žudomi vyrai, moterys, vaikai, netgi kūdikiai... Ar šis barbarizmas kilo iš gilių viduramžių? Taip, tai vis protėvių įsitikinimai. Tikima, esą albinosų mėsa turi magiškų savybių. Ją valgantys žmonės esą susikrauna didelius turtus...
Bijo išleisti vaikus į kiemą
Albinosas Samuelis Mlugė augina penkis vaikus, kurie yra paliesti albinizmo. Niekada jis dėl jų taip nesibaimino, kaip šiuo metu. Vyras pasakoja, kad kai pats lankė mokyklą, buvo visų pajuokos objektu. Albinosams stengdavosi nukirpti plaukų kuokštą - esą tada stebuklingai sekdavosi žvejyboje.Vėliau labiau ėmė kentėti moterys albinosės. Pasklido gandai, kad su jomis pasimylėjus pasveikstama nuo AIDS! Taigi jos be paliovos būdavo prievartaujamos! Tačiau kas dabar darosi. Jis bijo išleisti vaikus iš namų, nes juos gali nužudyti. Žmogus leidžia naktis prie lango stebėdamas gatvę. Kai jis nueina į turgų, už nugaros girdi besiderančius balsus. Kažkas neslėpdamas tvirtina, kad reikėtų jį pulti nieko nelaukiant. Paskutinį kartą jį palydėjo akimis du nepažįstami tipai. Jie kalbėjo taip, tarytum jis būtų gyvulys: "Ką darome? Nužudome? Būtų gražių pinigėlių!"
Nelaimėliai slapstosi
Pinigai... Tai visų problemų mazgas. Ne visi tiki raganavimo apeigomis, tačiau visada atsiranda mėgėjų, pasiruošusių išleisti daug pinigų, kad įsigytų "turtingumo mikstūrą". Aukos palaikai juodojoje rinkoje turi aukso kainą. Viskas priklauso nuo negyvėlio amžiaus ir baltumo. Pageidautina kuo jaunesnis ir kuo baltesnis. Tai kainuoja nuo 2500 iki 10 000 dolerių. Šalyje, kurioje vidutinės metinės pajamos tesiekia 200 dolerių, tai tikras lobis. Penkiasdešimties metų uždarbis! Pelno masalas bet kokios šeimos tėvą gali paversti kruvinu žudiku...
Albinosai visą laiką baiminasi dėl savo gyvybės. Jie slapstosi kur tik beįmanydami. Vienintelė patikima vieta - Tanzanijos sostinės Dar es Salamo ligoninė. Jau seniai čia yra specialiai jiems rezervuotas skyrius, nes jie dažnai suserga odos vėžiu... Bendroji salė sausakimša. Gyvieji stovi merdinčiųjų galvūgalyje, nes verčiau mirštančiųjų draugija, nei būti nužudytam.
"Paruošime jums tą mikstūrą..."
Anglų žurnalistė Viki Ntetma keletą savaičių ji važinėjo po šalį ir susitikinėjo su vietiniais raganiais, apsimesdama aktyvia bizniere. Dešimties iš jų ji paklausė, ar galėtų jai padėti staiga praturtėti? "Man pasiūlė kalną būdų, - pasakoja moteris. - Vieni liepė nešioti vėrinį iš senų monetų, kiti - iš kriauklelių, akmenėlių, suvertų uogų, degintų perlų... Tris kartus man neabejodami pasiūlė neįsivaizduojamą dalyką: valgyti žmogieną."
"Jums reikia albinoso kraujo, plaukų, rankos ir kojos mikstūros, - paaiškino raganius. - Jei turite pinigų, tai ne problema. Aš galiu parūpinti. Kaimyniniame kaime yra albinosų".
"Negyvų? - paklausė žurnalistė. "Ne, gyvų! Tačiau tai ne problema. Vieną sugausime, nužudysime ir jums pagaminsime mikstūrą..."
Kanibalizmas ir tamsiųjų laikų įsitikinimai 2008-aisiais! Ir tai šalyje, kurią taip noriai lanko Vakarų turistai...
"Kenkia Afrikos įvaizdžiui..."
Kai pasirodė žurnalistės V. Ntetmos straipsniai, atsirišo liežuviai ne tik Tanzanijoje, bet ir Zimbabvėje bei Kenijoje, kur buvo praktikuojami panašūs dalykai. Ant sąžiningų policininkų stalų lyg magijos keliu pradėjo atsirasti sąrašai su pavardėmis atsakingų vietinių darbuotojų, dalyvaujančių šioje siaubingoje prekyboje. Tai žmonės, organizuojantys visą grandinę: pradedant užmušimu, supjaustymu ir baigiant siaubingos "prekės" įteikimu klientui. Vien nuo šios minties pykina...
Tanzanijos vyriausybės atstovas pareiškė, kad šį fenomeną būtina kuo greičiau sustabdyti. Esą tai labai kenkia Afrikos įvaizdžiui... Jeigu tai tik įvaizdžio klausimas, albinosų problemos nesibaigs...
Auksiniu Afrikos balsu vadinamas Salifas Keita, kilęs iš Malio, taip pat yra albinosas. Jis pasakoja, kad dėl savo išskirtinumo buvo išmestas iš mokyklos ir pradėjo dainuoti. Jį pastebėjo "Rail Band" grupės lyderis ir S. Keita laikui bėgant labai išgarsėjo. Šiuo metu jis gyvena Paryžiuje ir žavi savo gerbėjus afrikietiškais ritmais. Šis garsus dainininkas yra sukūręs tinklapį, kurio pagalba tikisi surinkti pinigų naujos ligoninės albinosams statybai Malyje.
Paruošė Ona NARUŠEVIČIENĖ
