Dar vienu "Akistatos" konkurso nugalėtoju tapo Juodaraisčio kaimo (Prienų r.) gyventojas Kazys Liniauskas (73 m.), tačiau kuomet apsilankėme jo namuose, paaiškėjo, jog dvejais metais jaunesnė Kazio žmona Albina - dar ištikimesnė mūsų laikraščio skaitytoja. Kaip tik ji "parsivedė" šį laikraštį į savo namus ir tikina, jog jo iš čia "išvaryti" nesiruošia.
- Pirmąkart viename Prienų spaudos kioske jį pamačiau gal daugiau nei prieš 10 metų, - maloniais prisiminimais dalijosi ponia Albina. - Man labiausiai patiko galva (laikraščio logotipas - red. past.), todėl ir nusipirkau. Na o kai parsivežusi namo pradėjau skaityti, negalėjau atsitraukti - taip įdomiai buvo rašoma. Jį pamėgo ir Kazys. Nuo to laiko "Akistatą" prenumeruojame ir abu skaitome... Pasidalijame draugiškai, lapų neplėšome...
Ponia Albina, garsėjanti kaip skanių sūrių gamintoja, gyvulių ir paukščių augintoja bei gėlių mylėtoja, pripažįsta, jog susidūrus su gyvenimo realybe kartais naktį baugu užmigti, tačiau žinoti, kokiais būdais sukčiai apgaudinėja žmones, labai pravartu. Tokiai minčiai pritaria ir Kazys, kuriam, beje, visiškai netrukdo paskutiniajame "Akistatos" puslapyje spausdinamų "drabužėlių pritrūkusių" panelių nuotraukos, nors žmona dėl to kartais ir paniurzga... Na, suprantama, visdėlto konkurentės...
Sutuoktiniai užaugino ir į gyvenimą išleido net šešis vaikus - du sūnus ir keturias dukteris, iš kurių dvi tapo mokytojomis. Visi kiti taip pat baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas. Patys Liniauskai iki šiol "eina, dirba, kiek sveikata leidžia". Niekada nebuvę veltėdžiai jie gali didžiuotis savo gražia sodyba, kurią puošia Albinos išaugintos gėlės...
Gyvenime sutuoktiniams teko patirti ne vieną skaudų įvykį, tačiau jiedu nepalūžo. Armoniką mėgdavęs pavirkdyti Kazys su šypsena prisipažįsta, jog buvo vežtas į Sibirą, bet nugabentas tiktai iki Žirmūnų, iš ten pabėgo, tačiau namo parsinešė kulką, kurią iki šiol turi krūtinėje... Prieš porą metų vyriškiui teko atsisveikinti su koja...
-Blogiausia, kad šnapso negaliu gerti, daktarai uždraudė - jie pasakė, o aš ir klausau, - šias negandas juokais paleidžia humoro nestokojantis vyras.
Jis prisipažįsta praeityje buvęs rūkalius, tačiau kuomet vėl tie patys daktarai pasiūlė rintis - gyventi ar rūkyti, Kazys apsisprendė tą pačią valandą. Tiesa, kuomet iš daktarų grįžęs namo Albinos vyras sumetė į ugnį visas rūkalų atsargas (o jų buvo nemažai prisipirkęs), žmona puolė traukti iš ugnies pakelius, nes manė, jog sutuoktinis taip lengvai rūkymo neatsikratys ir vėl ims tuštinti piniginę. Tačiau Kazys parodė savo kietą būdą ir vyrišką valią, tuo pradžiugindamas ne tik save, bet ir namiškius. Beje, kol buvo visiškai sveikas, K. Liniauskas mielai taikė praktikoje savo veterinarinius sugebėjimus, tačiau dabar šių pareigų vis dažniau turi atsisakyti - mat nors jis ir vaikšto pasiramščiuodamas lazdele, kur nors nuvykti darosi nelengva. Ar sunku susitaikyti su negalia? Į šį klausimą Kazys atsako filosofiškai:
- Kai šunį karia, iš pradžių jis irgi spardosi, bet paskui apsipranta.. Ir man taip buvo... Pernai dar su dviem lazdom vaikščiojau, o šiemet pakanka jau ir vienos...
Šiai ištikimai mūsų skaitytojų porai galima pavydėti optimizmo... Jei būtų daugiau tokių žmonių, dejonių ir verkšlenimų nebegirdėtume...
