Pirmuose dviejuose interviu žurnalistas Žilvinas Vizgirda ir redaktorius Vytautas Žutautas kalbėjosi apie keliones, apie jose sutiktus žmones, apie atskirų šalių ypatumus. Šios dienos numeryje spausdiname interviu, kuriame daugiausia kalbama apie Kroatiją.
- Kroatija mėgstama lietuvių. Kodėl?
- Į šią šalį lietuviai skrenda lėktuvais (dažniausiai į Rijekos oro uostą KRK saloje), važiuoja autobusais (organizuotos kelionės per turistines firmas) ir lengvaisiais automobiliais. Mėgstantieji, kad už juos kas nors galvotų, besirenkantieji ekskursijas su gidais, norintieji gyventi viešbučiuose renkasi keliones per įvairias firmas. Turintieji kiek daugiau pinigų skrenda lėktuvais, o norintieji dar ir pasidairyti po kitas šalis, sėda į autobusus. Kelionė neilga. Nespėji išvargti - ir jau kurorte. Nuvažiavus nuo Kauno iki Crikvenicos, mūsų automobilio spidometras rodė 1 690 kilometrų. Susirasti nakvynę nuvažiavus savo automobiliu irgi labai paprasta - kaip ir Palangoje, jau artėjant prie miesto stovi bobutės ir diedukai ir siūlo nuomotis kambarius prie jūros. Kainos irgi kaip Palangoje, o gal ir mažesnės. Už savaitę už namo vieną aukštą (3 miegamieji, 2 tualeto kambariai, virtuvė ir didelis salonas) mokėjome 2 800 litų. Gyvenom aštuoniese. Vienam išeitų po 50 litų už parą. Šeimininkus matėme tik atvažiavę - niekas nesimaišė, gyvenome kaip norėjome. Atradusieji kelius į Kroatiją tuoj po karo, kuris vyko 1990 - 1992 metais, sako, kad tada gyvenimas buvo dar pigesnis. Bet nebrangus ir dabar, todėl tiek daug važiuojančiųjų. Crikvenicoj eidavome ne tik į pliažą, už kurį reikia mokėti ir kuriame smėlis, bet ir tiesiog automobiliu važiuodavome pajūriu ir radę laisvą vietelę stodavome. Sykį sustojome prie tokios uolos, prie kurios jau girdėjosi lietuviška šneka.
- Žmonių daug. Ar pakanka jūros, pliažų?
- Ir jūros, ir pliažų, ir saulės tikrai užteks visiems. Kroatijoje Adrijos jūros pakrantė tęsiasi 1 777 kilometrus. Priešais šią pakrantę - net 1 185 salos, salelės, iš kurių 66 - gyvenamos. Tiesa, dauguma pliažų - ant uolų. Smėlėtų pliažų yra tik apie Crikvenicą, Dubrovniką. Tad patarimas: vežkitės pripučiamą čiužinį. Paplūdimiuose prie viešbučių, miestuose galima išsinuomoti gultus ir skėčius. Tai kainuoja apie 10 litų. Prieš važiuodamas į Kroatiją skaičiau, kad joje daugiausia nudistų pliažų, kad Kroatijoje ir atsirado pirmieji Europoje tokie pliažai, bet kažkaip nematėm. Moterys deginosi be liemenėlių. Kai kurios tuos "pieno centrus" pasidėjusios ant kelių, kai kurios tik su špygutėm, ir tiek. Saulė švietė visas dienas, oro temperatūra - per 30 laipsnių, vandens - kiek mažesnė, bet tik kol įbrendi. Vėliau susilygina. Tiesa, reikia saugotis ežiukų. Apie uolas jų - ištisos kolonijos. Kaip mes juokavome, jie tupi ant kranto ir laukia, kol turistai eis į vandenį. Įlipo vienas turistas, iš paskos - 6 ežiai. Nors ir saugojomės, Donatas neišvengė skaudžių dūrių. Juodos adatėlės ir liko kulne, koja paraudo, ištino. Kadangi buvome apsidraudę, kreipėmės į medikus. Ištepė tepalu, panašiu į ichtiolo (anksčiau tokio būdavo mūsų vaistinėse), ir tinimas atslūgo, skausmas praėjo. Tad basomis į jūrą geriau nelipti.
- Ne vien tik šilta jūra ir saulėtomis dienomis turistus traukia Kroatija.
- Štai kaip rašoma turistiniame buklete: "Saulės ir jūros malonių pasiilgęs poilsiautojas ar kultūros ir istorijos pažinimo ištroškęs turistas, buriavimo ar nardymo mėgėjas ir net užkietėjęs žvejys - kiekvienas čia ras sau tinkamą užsiėmimą, o gurmanas neatsispirs Adrijos jūros gėrybių patiekalų bei puikių Kroatijos raudonųjų ir baltųjų vynų gausai".
- Apie saulės ir jūros malones jau kalbėjome, o kokie šioje šalyje kultūros ir istorijos lobynai?
- Du Kroatijos miestai prie Adrijos - Dubrovnikas ir Splitas - priklauso pasaulio istorijos kultūros aukso fondui ir yra saugomi UNESCO. Šiuose miestuose (ir ne tik juose, bet ir visoje pakrantėje) laikas lyg sustojęs. Nedideli, simpatiški miesteliai su jaukiomis senamiesčio gatvelėmis ir akmeninių bažnyčių kupolais. Beveik 60 bažnyčių pajūryje savo metus skaičiuoja šimtmečiais. Dubrovnikas irgi visas miestas, supamas viduramžiais statytos sienos ir pilių, kurias skalauja jūra. Jūra skalauja ir kitų miestų - Trogiro, Chvaro, Rabo, Zadaro - sienas. Kiekvienas šis viduramžių miestas savo akmeniniais papuošalais, tvirtovėmis, rūmais, bažnyčiomis ir vienuolynais lenktyniauja su Splitu, kurį 1700 metais pastatė Romos imperatorius Dioklecianas. Tai mietas-rūmai. Bet Splitas - pats temperamentingiausias "senis" tarp kitų Kroatijos miestų. Čia - Adrijos jūros kelių kryžkelė. Norintieji pasigrožėti pilimis, turi važiuoti labiau į šalies vidurį. Tik įvažiavus į Kroatiją iš Vengrijos ir pasukus kelis kilometrus iš autostrados, didžiulė Varaždino pilis. Visoje šalyje ant kiekvienos bent kiek strategiškos aukštumos stovėjo pilys. Dalis jų sugriauta, dalis ir dabar džiugina akį. Matyt, šalis turėjo tiek priešų, kad čia kaip tvirtovės buvo statomos ir vilos, ir bažnyčios. Ir kiek mus bemokytų, kad šalies istorija - ne tik karai, bet visų gražių šalių istorija - karinė. Jas visada norėdavo užkariauti didesnieji, išvežti turtus, sunaikinti pralaimėjusiųjų kultūrą. Bet tautos kultūra nuolat atgimsta ir išlieka kartu su tauta. Su kuo tik kariavo kroatai - su frankais, su Venecija, su turkais, su austrais, su vengrais, - bet vis dėlto išsaugojo daugybę grožybių, kurios šiandien liudija apie turtingą kultūrą ir ilgą istoriją.
- Tos istorijos laiminga pabaiga - 1991 metais paskelbta nepriklausomybė?
- Pabaiga nėra tokia laiminga. Kaip tik apie tuos metus kroatai mažiausiai kalba. Gali daug papasakoti, kaip kovojo su Habsburgų dinastija ar turkais, bet vengia kalbėti apie 1992-uosius. Kroatijai pavyko išvengti tokio karo kaip Kosove, bet 1990 - 1992 metais čia irgi buvo šaudomi ir žudomi serbai, su kuriais gyveno petys į petį ne vienerius metus. Nuo 1945 metų iki pat nepriklausomybės Kroatija buvo Jugoslavijos sudėtinė dalis, tačiau aiškiai matyti, kad į šios šalies sudėtį buvo įjungta prieš liaudies valią. Nors 1942 - 1944 metais kaip tik Kroatija tapo pasipriešinimo hitlerininkams centru Jugoslavijoje, bet dalis šios šalies net nebuvo vokiečių okupuota, o ją valdė, kaip rusų laikais sakydavo, okupantų pakalikai fašistai, o iš tikrųjų - ustašiai. Tad jugoslavams prisijungus šalį, ustašiai tuo nebuvo patenkinti ir byrant Jugoslavijai ta nacionalistinė neapykanta prasiveržė. Pėdsakai matyti ir dabar. Iš Crikvenicos važiavome prie Plitvicos ežerų, o pakely - tušti namai, sušaudytos sienos.
- Geriau pakalbėkim apie šviesesnes gyvenimo puses. Kokį įspūdį paliko Plitvicos ežerų nacionalinis parkas?
- Parkas irgi įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai 16 didelių ir mažų ežerų, besijungiančių krentančiomis kaskadomis, kriokliais, upeliukais. Šie ežerai, kaip sakė kartu važiavusi Jovita, tai žvejo sapnas. Šimtai upėtakių plaukioja krištolo skaidrumo vandeny ir laukia lauktuvių iš turistų. Taip įpratę, kad juos šeria, jog pulkais plaukioja pakrantėse vos ne nosis iškišę iš vandens. Tie ežerai - tai pavyzdys, kaip galima žertis pinigus iš gamtos. Aplink ežerus - mediniai takeliai, kur sunkiau praeiti, kursuoja laiveliai, o maršrutą užbaigia autobusiukas. Už visą tą malonumą moki 50 litų. "Novaturas" (su atvežimu iš Crikvenicos) ima lygiai 3 kartus daugiau.
- Na, ir Adrijos jūros gėrybių patiekalai.
- Galima valgyti restorane su kondicionieriumi, kur jus aptarnaus aukščiausiu lygiu, bet tradicinių šalies patiekalų reikėtų paragauti tradicinėse smuklėse - konobose, - kur stalą atstoja paprasčiausia lenta, arba užsukti į vyno rūsį, kur stalas bus vyno statinė. Tik čia paragausite tikro vietinio avies sūrio, ilgai keptos jautienos ar kiaulienos, aštrių dešrelių, kalakuto su tešla. Pakrančių restoranėliuose vyrauja žuvies patiekalai. Specialistai sako, kad Adrijos jūroje veisiasi 350 rūšių žuvų ir visokių vėžiagyvių. Kaip tik čia pagauti vėžiai patys skaniausi, o austrės, langustai - pigiausi.
Kitame numeryje: apie grybus, kuriuos suieško kiaulės, ir patį mažiausią miestą pasaulyje.
