Raudonos vėliavėlės, balionai ir žydinčių obelų šakelės
Remigijus RAINYS
Ech, ta nesugrįžtamai prabėganti jaunystė! Anksčiau ir saulė skaičiau švietė, ir medžių lapai buvo žalesni, ir pagaliau masinės šventės buvo gerokai linksmesnės. Net tos, kurias, kaip dabar mėgstama sakyti, mums primetė okupantai! Penkiasdešimtmečiai, padėję ranką ant širdies prisipažinkite, kuris nesate dalyvavęs Gegužės 1-osios demonstracijoje? Tegul ir ne visiškai savo noru, tegul ir stebimas akylos partorgo akies. Tačiau pasivaikščioti gryname ore, susitikti su seniai matytais bičiuliais ir pasišildyti tarpuvartėje truktelint iš užantyje slepiamo butelaičio neatsisakydavo niekas.
Repeticijos
Jau savaitę prieš Darbo žmonių solidarumo šventės demonstraciją mokyklų stadionuose prasidėdavo būsimųjų proletarų muštras. Pradedant nuo penktokų, visų klasių moksleivius fizinio lavinimo mokytojai ištisas pamokas mokydavo žygiuoti kolonomis po aštuonis ar dvylika žmonių gretoje, pagal komandą pasisukti į kairę ar į dešinę ir sklandžiai skanduoti sovietinę valstybę ir komunistinę partiją remiančius šūkius. Labiausiai per šiuos "apmokymus" kentėdavo trumpakelniai vienmarškiniai pionieriai, nes anuomet saulutė balandžio pabaigoje ne visuomet būdavo dosni skleisdama šilumą. Užtat mažieji demonstrantai eisenoje visuomet žygiuodavo pirmieji ir bendra kolona, nors prieš žygiuojant tuos kelis kilometrus centrine miesto gatve vaikai kelias valandas pertvertomis gatvėmis braudavosi į susirinkimo vietą. Moksleiviams būdavo išduodamos vėliavėlės, raudoni kaspinėliai ar obelų šakos, papuoštos iš tampomo popieriaus padarytais obelų žiedais, kuriomis jie turėdavo mojuoti žygiuojant pro tribūnas.
Bulvių sodinimo metu, sunkiausiai anuometinių eisenų režisieriams sekdavosi surinkti studentų kolonas, nes aukštųjų mokyklų auklėtiniams Gegužės šventės būdavo paskutinė galimybė ištrūkti pas kaimuose gyvenančius tėvus ir apsirūpinti rūkytomis dešromis ar lašiniais prieš gegužės mėnesį prasidedantį įskaitų rinkimo karštymetį. Būsimieji tarybiniai specialistai stengdavosi įvairiausiais būdais išgauti "indulgencijas", atleidžiančias nuo dalyvavimo demonstracijoje, tačiau net gydytojų išduoti atleidimo dėl ligos pažymėjimai galiodavo tik tada, kai juos patvirtindavo fakultetų dekanai. Savavališkai neatvykę į demonstracijas studentai būdavo svarstomi komjaunimo komitetų posėdžiuose, jiems pareikšdavo griežtus papeikimus ar net nubraukdavo stipendijas. Keista, tačiau eisenų organizatoriai nebuvo labai patenkinti studentų kolonomis, nes šie, žygiuodami pro tribūnas, dažnai neatsiliepdavo privalomu "Valio!" į iš garsiakalbių sklindančius partiją ir vyriausybę šlovinančius šūkius ir taip reikšdavo tylų protestą. SSKP CK šūkiai jau iš anksto būdavo skelbiami visuose laikraščiuose, o eisenos metu juos skaitydavo televizijos ir radijo diktoriai ar teatrų aktoriai.
Dešimt rublių
Gausaus darbininkų būrio į solidarumo šventę per daug raginti nereikėjo, nes tai buvo viena iš dviejų švenčių metuose, kai milicija net visiškai pasigėrusių piliečių iš gatvės negabendavo į blaivyklą. Todėl jau nuo pat ryto į rinkimosi vietą bežingsniuojantys darbininkai tai šen, tai ten burdavosi į draugų būrelius ir "stiprindavosi" vienu kitu gurkšniu "rašalu" vadinamo vaisių vyno ar net kai kuo stipresniu. Gamyklų ir įstaigų vadovai "apšildavo" dar neišėję iš savo vadovaujamų įmonių, nes kadrų skyrių vedėjai jau nuo ankstyvo ryto būdavo paruošę kavutės su konjakėliu bei sumuštinių su deficitine "Žemaičių" dešra, kurios ritinėlis paprastai būdavo nomenklatūrininkams spec. parduotuvėse parduodamuose šventiniuose rinkiniuose. "Kadravikams" tekdavo ir nelengvas uždavinys surasti "savanorius", kurie demonstracijoje neštų vėliavas ir transparantus, nes po eisenos juos reikėdavo "priduoti". O žmonės stengdavosi kuo greičiau ištrūkti iš bendros kolonos ir pratęsti šventes pas draugus ar namuose. "Susipratusių patriotų" reikėdavo tikrai nemažai, nes, be raudonų Sovietų Sąjungos vėliavų, reikėdavo nešti dar ir visų penkiolikos sovietinių respublikų vėliavas bei transparantus su partiją ir sovietinę vyriausybę šlovinančiais šūkiais ar partijos ir vyriausybės vadovų portretus. Todėl kiekvienam "savanoriui" būdavo mokama maždaug po dešimt rublių, už kuriuos anuomet galėjai nesivaržydamas palėbauti net restorane, nors paprastai jie pasigerdavo savo įstaigų koridoriuose, po eisenos priduodant atributiką į sandėlius.
Pavargusiomis kojomis
Kol pro šventines tribūnas su juose susibūrusiais partijos ir vyriausybės vadovais, o kituose miestuose - vietos vadais ir vadukais, ilga eile riedėdavo ant elektrinių autokarų ar sunkvežimių GAZ sumontuotos platformos su "sovietinių laimėjimų ir tarptautinio kapitalizmo kracho vaizdeliais", tarp kurių būtinai būdavo ir proletaras, kūju daužantis katiliuką užsimaukšlinusį storą kapitalistą, ir bailiai iš po numušto lėktuvo nuolaužų besidairantis amerikiečių šnipas Pauersas, ir net pro fanerinės raketos liuką besišypsantis kosmonautas, savo eilės žygiuoti belaukiantys žmonės, nepaisydami organizatorių draudimų, išsprukdavo aplankyti su kitų gamyklų ar fabrikų kolonomis žygiuojančių draugų ir sugrįždavo jau gerokai įraudę, tačiau ne nuo vėjo. Nuo 10 iki maždaug 14 valandos trukdavusios demonstracijos paskutinės kolonos pro tribūnas žygiuodavo jau nelabai tvirtai statydamos kojas ir nebepataikydamos į pučiamųjų orkestrų griežiamų maršų taktą, tačiau valdžia kilniaširdiškai to "nepastebėdavo", nes ir pati jau būdavo įšilusi nuo iš termosų pilamos "pastiprintos" kavos. Kad žmonės neišsiskirstytų pakeliui, visos pagrindinę eisenos gatvę kertančios gatvelės būdavo pertveriamos virvėmis ir skersai pastatytais autobusais, o šaligatvių kraštuose kas keli žingsniai stovėdavo po milicininką. Ypač gausus būrys pareigūnų telkdavosi prie vyriausybinių tribūnų.
