Lietuvoje veikiantys įstatymai politines partijas verčia tapti verslo bendrovėmis, nes prioritetas yra ne programos, idėjos, ideologija ar principai, o finansinis pajėgumas. Spręskite patys: politinė partija, norinti dalyvauti rinkimuose, privalo susimokėti užstatą (pastaruoju metu jis priartėjo prie 200 tūkstančių litų už sąrašą ir visų apygardų kandidatus), tačiau neprivalo pateikti programos, veiklos principų ir pan.
Partija, norinti sėkmingai pasirodyti rinkimuose, taip pat turi turėti pakankamai pinigų savo reklaminiams straipsniams spaudoje. Daugelis žiniasklaidos atstovų suprato, kad rinkimai – geras metas užsidirbti ir „politinės reklamos“ įkainiams pritaikė specialius koeficientus. Šiuo klausimu tvarka griežta: įkainius privaloma deklaruoti Vyriausiajai rinkimų komisijai iš anksto ir privalu jų laikytis. Tokiu būdu, pavyzdžiui, vien tik skelbimas apie susitikimą su rinkėjais rajoniniame laikraštyje, užimantis 60 kv.cm plotą tekstiniuose nespalvotuose puslapiuose kainuoja: 60kv.cm x 4,90Lt x 1,50 koef.=441 Lt +PVM = 520,38 Lt. Orientuojantis į šį, bene pigiausią variantą rinkėjai nesunkiai gali įvertinti, kiek jie matė spaudoje skelbimų, straipsnių, plakatų ir paskaičiuoti pinigų sumas, kurios buvo paklotos per pastarąjį mėnesį prieš rinkimus. Beje, jei kuris dienraštis skelbiasi „didžiausiu“ šalies dienraščiu, tai jis turi omeny ir savo įkainį. Apie įkainius „stilinguose“ prieduose nerašysiu tausodama skaitytojų nervus.
Dažniausiai, kuomet kalbama apie finansų skyrimą partijoms iš biudžeto, piktinamasi: kodėl visi turime išlaikyti partijas, politikus (ypač tuos, kurių nemėgstame), tegul patys išsilaiko iš nario mokesčio, užsidirba..?! Taigi todėl, kad už tuos, kurie išsilaiko patys, Jūs, mieli rinkėjai, nebalsuojate. Jei netikite, pasižiūrėkite į rinkimų rezultatus. Parlamentinės partijos, kurios galėjo sau išsimokėti iš biudžeto po kelis milijonus ir juos panaudoti savo gausiai reklamai, vėl triumfuoja. Tiesa, kai kas besireklamuodamas perlenkė lazdą, kuri netikėtai vožtelėjo kitu galu: nepavyko užsimaskuoti eiliniu žemdirbiu su šūkiu „priverčiame valdžią dirbti“ ponui Paulauskui – rinkėjai laiku prisiminė ką jie kažkada rinko į tą valdžią ir suprato, kad juos žiauriai kvailina. O štai Valinskui pavyko. Negalima sakyti, kad jis politikos naujokas: jau tada, kai pradėjo kabinti rimtiems politikams ant ausų svogūnus, jis pradėjo savo, kaip politiko, karjerą. Juk pasišaipyti iš politikų taip, kad jie „šniūrais“ veržtųsi į jo renginius ir net liptų ant scenos vaidinti – tai jau politikos viršūnė. Tiesa, reiktų pabrėžti – lietuviškosios politikos, kurią lemia tie patys įstatymai, kurie, kaip jau minėjau, orientuoti į pinigus. Pinigai Valinskui ne problema. Jis jų turi ir žino kaip uždirbti daugiau, kur kas daugiau, negu Seimo nario alga. Pats minėjo, kad jam Seimo nario algos nereikia (aišku, kam save žeminti kažkokiais arbatpinigiais). Beje, prieš ketverius metus Uspaskychui taip pat nereikėjo nei ideologijos, nei programos, nei Seimo nario algos.
Taigi, jei visi akcentai Partijų įstatyme būtų sudėlioti į programas, idėjas, programinę veiklą, Valinskas būtų turėjęs labiau pasirūpinti ne savo partijos bičiulių patrauklumu fotosesijų metu, bet jų politiniu išprusimu. Deja, panašu, kad ir artimiausiais metais Seime apie ideologijas, idėjas, programinius veiksmus nebus kam prabilti. Todėl ir įstatymai liks kokie buvę – stumiantys idealistus iš politikos ir plačiai atveriantys kelią politikos verslininkams.
Todėl belieka tik naujiesiems Seimo nariams pasiūlyti Partijų įstatymo pataisą: rinkimuose ketinančiai dalyvauti partijai numatyti ne privalomą 1 tūkstančio narių skaičiaus barjerą, o įstatinį kapitalą, pavyzdžiui, 1 milijono litų.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
