„Aš žinau, kaip yra sunku kalbėti atsisveikinant, bet negaliu nepasakyti kelių žodžių, kadangi galbūt ir yra daugiau, bet aš 1970 metais pirmą kartą mūsų Kauno radijo ir televizijos redakcijoje pamačiau tą gražuolę, mūsų Dalią. Ir mačiau jos visą tą ilgą, nuostabų kelią, deja, kuris buvo ne tik poezija, bet ir proza“, – kalbėjo V. Mačiulis.
Jis pridūrė, kad žmogaus gyvenime nebūna vien tik gražių ir džiugių dienų.
„Jos gyvenime buvo daug tamsių dienų, bet ji sugebėjo įveikti viską, visas negandas, sugebėjo nutylėti ir apie savo ligą. Aš turėčiau pasakyti, kad ketverius metus su Dalia buvau Lietuvos radijo ir televizijos komisijos nariu, dabar lygiai ketverius metus ji buvo žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus valdybos narė“, – sakė V. Mačiulis.
Jis pridėjo, kad D. Teišerskytei pavydėjo, kad ji, kovodama su sunkia liga, vis tiek neprarado optimizmo.
„Tu pasakei man pirmajam, prisipažinai tada, kad baisi liga atėjo, bet tu šypsojaisi, tu kalbėjai, tu dirbai, tu susitikinėjai ir likai mums pavyzdžiu, kai mes dėl smulkmenų dejuojame, galvą skauda, ranką skauda, dar kažkas. O ji, nešdama šį kryžių, sunkų kryžių, sugebėjo dar turbūt prieš tris savaites prieš atsisveikinant susitikti su savo skaitytojais, važiavo skersai ir išilgai“, – sakė V. Mačiulis.
Jis pasakojo, kad tai D. Teišerskytė nenorėjo ilsėtis, stabdyti savo veiklos, nes tai buvo jos įkvėpimas, gyvybės gija.
Į Dalios Teišerskytes laidotuves susirinko minia žmonių
Petrašiūnų kapinėse, prie velionės kapo skambėjo itin jautrūs žodžiai – bičiuliai, bendražygiai dalijosi mintimis, prisiminimais. Į laidotuves atvyko ir kalbą sakė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Kalbą prie kapo sakė ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus primininkas Gediminas Jankus.
„Šalia jos būnant norėdavosi pasitempti, kalbėti gražiau. <...> Labai trūks jos ramaus, palaikančio, šviesaus žodžio“, – kalbėjo V. Čmilytė-Nielsen.
Prieš pat laidotuves mirusios poetės artimieji su tv3.lt sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie D. Teišerskytę.
„Mačiausi senokai, prieš keletą menėsių, bet kalbėjau visai neseniai, lapkričio 19-tą dieną. Jau ji buvo paguldyta į klinikas ir labai apgailestavo, kad negalėjo prieš tai, 18-tą dieną, dalyvauti mūsų rašytojų paskutiniame susirinkime, nes ji nuolat palaikė ryšį su Kauno rašytojais“, – sakė G. Jankus.
„Paskutinį kartą bendravome, kai ji ruošė savo diską. Ten mano dainų yra, tai bendravome, bendravome ir su aranžuotoju. O šiaip tai visur, kur aš ją buvau pakvietęs, į mano jubiliejinį koncertą, į visas televizijos laidas, kiek tik jų buvo, ji visur kartu atėjo, tai aš negalėjau neateiti šiandien“, – kalbėjo atlikėjas ir dainų autorius Arvydas Vilčinskas.
A. Vilčinskas pridūrė, kad D. Teišerskytę prisimena kaip labai šviesų žmogų, labai liberalų žmogų, niekada negirdėjęs iš jos blogo žodžio.
„Labai faina moteris, ypatingai faina moteris. Iš jos išmokau būti savimi, būti tvirtam savo apsisprendimuose, siekti savo tikslo, rašyti, kurti, niekada nenusiminti, visada pozityviai galvoti ir padėti kitiems žmonėms“, – kalbėjo Rytis Leonavičius.
Penktadienį Dalios Teišerskytės šermenyse artimieji dalijosi prisiminimais
D. Teišerskytė mirė per savo gimtadienį, sulaukusi 79-erių metų. Ji paskutiniu metu kovojo su atsitiktinai aptiktu vėžiu.
Penktadienį Kauno laidojimo namuose „Rekviem“ vyko D. Teišerskytės šermenys. Į laidojimo namus rinkosi velionės artimieji, bičiuliai. Keli iš jų su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo prisiminimais apie mirusią poetę, politinę veikėją.
Kalbėdamas apie mamą, poetės sūnus Linas Proškevičius neslepia, kad namuose mama buvo šiek tiek kitokia nei ją įpratę matyti kolegos.
Velionę D. Teišerskytę su sūnumis Linu ir Pranu siejo ypatingas ryšys – tą pripažįsta ir pats Linas. Tiesa, aplinkiniai mamą, anot pašnekovo, buvo įpratę matyti kiek kitokią.
„Šiek tiek sudėtingą apie tą ryšį papasakoti žmonėms, kurie mamą pažįsta kaip visuomenininkę, kultūros veikėją, politikę, kažkada buvusią verslininkę. Iš tiesų kontaktas, kuris buvo su šeima, yra absoliučiai skirtingas.
Negaliu pasakyti, kad mama buvo vienokia į išorę ir kitokia į vidų. Tikrai ne. Bet viduje viskas buvo atviriau, šilčiau ir arčiau. Tie „pabėgimai“ nuo visuomeninės veiklos, aš mačiau, jai buvo labai svarbūs“, – sako L. Proškevičius.
Dalios Teišerskytės kova su vėžiu
2023-ųjų rugpjūtį, tinklalaidėje „Sveikatos DNR“ moteris atvirai pasakojo, kad žinios apie aptiktą vėžį sulaukė netikėtai, vaikščiodama prekybos centre.
„Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, rugsėjo mėnesį. Aš vaikščiojau po prekybos centrą ir man paskambino gydytoja, kurios patarimu man buvo atlikta kolonoskopija ir paimta biopsija.
Ji man pasakė, jog sergu vėžiu. Aš prisėdau ant suoliuko. Nesupratau, kas bus toliau, tačiau netrukus atsikvėpiau, nuėjau išgerti kavos ir nusipirkau suknelę“, – tada su šypsena prisiminė Dalia ir sakė, kad ženklų, jog gali sirgti klastinga liga, buvo ir anksčiau.
Tačiau diagnozę priėmė ramiai – gyvenimiškos patirtys užgrūdino. Sako, tarsi nujautė, kad kažkada viskas atsilieps sveikatai, nes beveik dešimtmetį gyveno pastovioje įtampoje, o už viską reikia susimokėti, šiuo atveju – sveikata.
D. Teišerskytė atviravo, kad kurį laiką apie savo diagnozę niekam nepasakojo, nes žino, kas tai per liga ir kuo ji gali baigtis. Apie ligą žinojo tik jos vaikai ir keletas artimiausių draugių.
Paklausta, kodėl žinią maždaug metus laiko diagnozę slėpė nuo visų, moteris atviravo: „Todėl, kad labai daug smalsuolių ir ne visi palinki gero, o aš vis dėlto tikiu gerų minčių galybe ir gerų žmonių buvimu šalia. Viena mano mylima klasikė yra pasakiusi, poetė geniali, kad ar miegoti kartu, ar vakarieniauti kartu, o verkti ir mirti – visada vienatvėje. Aš tuo bandžiau vadovautis.“
Moteris neslėpė, kad ligos gydymas – sunkus, ypač dviejų parų chemijos, kai nieko neskauda, bet organizmas silpsta. Tačiau D. Teišerskytė sakė, kad reikia kantrybės ir stiprybės, bet vos sugrįžus iš ligoninės iškart kibdavo į darbus – eidavo laistyti šiltnamį, surinkti nukritusius obuolius.
