1992 m. kovo pradžioje, kai Toronte jau tirpo sniegas, senjorų pora – Samuelis ir Rose Appletonai – nusprendė nuvykti į savo vasarnamį užmiestyje. Jiedu ten gyvena nuo pavasario iki rudens.
Kovo 10 d. sutuoktinių pora atvyko į vasarnamį. Vos raktą į durų spyną įkišęs S. Appletonas suprato, kad durys atrakintos. Jas pravėrus, priešais savo pora išvydo nepažįstamą vyrą su pistoletu rankoje. Tai buvo „vasarnamių klajūnas“.
Nepažįstamasis liepė senjorų porai sėstis į jų automobilį – vyrą pasodino už vairo, o pats atsisėdo automobilio gale. Jis liepė S. Appletonui važiuoti į jų namus Toronte. „Greitai į mašiną – ir sėsk už vairo“, – įsakė nepažįstamasis.
Samuelis paklusniai užvedė automobilį. Tačiau jis nuvažiavo ne į savo namus, o į kitą pusę. Jis bijojo, kad jei nuveš nepažįstamąjį į savo namus, jo ir jo žmoną gali nužudyti ir jis buvo visiškai teisus. Jis pasuko į vieną judriausių Toronto gatvių ir užblokavo eismą kelyje. Tuoj pat pasigirdo pasipiktinusių vairuotojų signalai, akimirksniu susidarė kamštis.
S. Appletonas pagrįstai manė, kad nepažįstamasis nesiryš šaudyti judrioje gatvėje, kur yra šimtai liudytojų, ir bandys pabėgti kuo toliau. Jis buvo teisus. Nežinomas vyras su pistoletu iškeikė vairuotoją ir skubiai pasišalino.
Sutuoktiniai apie įvykį pranešė policijai. Tačiau ten į vyresnio amžiaus poros pareiškimą reagavo be entuziazmo: juk niekas nebuvo nužudytas ar apiplėštas.
„Greičiausiai, tai „vasarnamių klajūnas“, – pareiškė policininkai. – Jis nekelia pavojaus. Bet mes jį būtinai surasime!“
Pirmosios aukos
Apie „vasarnamių klajūną“ tapo žinoma 1991 m. pabaigoje. Keletas vasarnamių savininkų pranešė policijai, kad jiems nesant namuose kažkas ten apsilankė ir, matyt, gyveno keletą dienų.
Vyras svetimuose namuose elgėsi labai padoriai. Jis nieko nesulaužė, nevogė, į namą įsibrovė atlenkdamas langų rėmus. Ir tai padarė taip atsargiai, kad net stiklai liko sveiki. Namuose jis taip pat elgėsi labai tvarkingai.
Vienintelis kartas, kai „vasarnamių klajūnas“ ką nors paėmė buvo tada, kai apsistojo ginklų kolekcionieriaus vasarnamy. Tąkart jis pavogė 1908 metų pistoletą „Luger“ ir keletą dėžių šovinių.
Sužinojus, kad „vasarnamių klajoklis“ pavogė ginklą, policija šiek tiek susirūpino. Tačiau lavonų su šautinėmis žaizdomis neatsirado, ir policija vėl nusiramino. Iki 1992 m. balandžio.
1992-ųjų balandžio 13 d. vakarą Jamesas Osborne‘as atvyko aplankyti savo dėdės ir tetos į Torontą, tačiau į durų skambutį ir beldimą niekas neatsiliepė. J. Osborne‘as atrakino duris savo raktu. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė gerai: švaru, jokių įsilaužimo ir apiplėšimo ženklų.
Vyras sunerimo, kuomet rado savo tetos raktus ant naktinio staliuko. Jis žinojo – ji bet kur jų nepalieka. Tai jį paskatino patikrinti tetos automobilį. Bagažinėje jis rado dviejų žmonių – savo dėdės ir tetos – kūnus. Kaip vėliau nustatė teismo medicinos ekspertai, abu sutuoktiniai buvo pasmaugti.
Policija ėmėsi bylos gana uoliai. Kanadoje dvigubos žmogžudystės nėra dažnas reiškinys. Kankinimo žymės paskatino policiją manyti, kad poros mirtį galėjo lemti organizuotas nusikalstamumas. Policija nusprendė, kad brokeriu dirbęs J. Osborne‘o dėdė galėjo būti susijęs su pinigų plovimu, kadangi jo įmonės vertė per paskutinius pusantrų metų smarkiai pakilo.
Realus pėdsakas
Pėdsakai ant sutuoktinių kūnų ir nužudymo būdas (maišas ant galvos) visiškai atitiko mafijos įsikišimo versiją. Be to, iš namų niekas nedingo. Vietoje paliktos net brangenybės, kurių vertė siekė apie 100 tūkst. dolerių. Taigi versija apie apiplėšimą buvo iškart atmesta.
Ekspertai netrukus patvirtino, kad prieš mirtį pora buvo žiauriai kankinama. Ypač moteris: jai buvo surištos rankos, sulaužyta nosis, tačiau kraujo pėdsakų nebuvo. Atidi namo ir automobilio apžiūra davė vaisių: sutuoktiniai buvo nužudyti kitoje vietoje, o tik po to atvežti į savo namus Toronte.
Kūnai buvo rasti moters automobilyje, o vyro automobilio namuose nebuvo – policija paskelbė jo paiešką. Visai netrukus transporto priemonė surasti poros vasarnamyje. Ekspertai nustatė, kad būtent čia įvykdyta dviguba žmogžudystė.
Kaip teigė kriminalistai, nusikaltėlis gana kruopščiai sutvarkė vietą. Tačiau jis tai darė tamsoje arba skubėdamas, todėl nepastebėjo kraujo pėdsakų ant laiptų į antrą aukštą. Tai buvo aukos kraujas.
Tačiau svarbiausias radinys policininkų laukė šalia namo. Maždaug 120 metrų nuo namo jie rado šiukšlių maišą su jau pažįstamu turiniu: buteliais su šlapimu, laikraštiniais maišais su išmatomis, maisto likučiais ir naudotais arbatos maišeliais. Būtent tokį turinį palikdavo „vasarnamių klajūnas“. Be to, maiše buvo dėžutė su pistoleto „Luger“, kurį anksčiau pavogė „vasarnamių klajūnas“ šoviniais ir šaudytomis tūtomis.
Tyrimui vadovavęs inspektorius Douglas Grady‘is iš karto pareikalavo visų ataskaitų apie „vasarnamių klajūno“ veiklą.
Priminė Appletonų atvejį
D. Grady‘is iškart atkreipė dėmesį į incidentą su Appletonų pora. Sutuoktiniai buvo pakartotinai apklausti, šį kartą kruopščiau. Jie išsamiai apibūdino vyrą ir pistoletą. Nebuvo jokių abejonių, kad tai buvo to paties modelio pistoletas, kuris anksčiau dingo iš kolekcionieriaus namų po „vasarnamių klajūno“ apsilankymo.
Bet kur jo ieškoti, jei jis tikrai neturi namų? Inspektorius nusprendė kruopščiai apieškoti Appletonų vasarnamį. Juk „vasarnamių klajūnas“ jį paliko skubėdamas, užkluptas šeimininkų, todėl ten galėjo likti kokių nors įkalčių.
Appletonų vasarnamio palėpėje buvo rasta batų dėžė. Nei pati dėžė, nei tai, kas joje buvo, kaip teigė pagyvenę sutuoktiniai, jiems nepriklausė. Ten buvo keliasdešimt sadomazochistinių pornografinių nuotraukų. Dėžės dugne policija rado apie 40 Antrojo pasaulinio karo laikų lėktuvų nuotraukų ir lapą popieriaus su ranka rašytu tekstu.
Lapelyje buvo išvardyti amerikiečių ir britų karinių oro pajėgų lėktuvų pavadinimai. Prie kiekvieno pavadinimo buvo nurodyti skaičiai. Tapo aišku, kad „vasarnamių klajūnas“ – niekas neabejojo, kad dėžė priklausė jam – rimtai domėjosi istorija.
Policija dabar turėjo žudiko fotorobotą, sudarytą pagal Appletonų pasakojimus, ir jo rašysenos pavyzdį. Tačiau inspektorius Grady‘is susidūrė su rimta dilema. Reikėjo kreiptis pagalbos į visuomenę per žiniasklaidą, nes niekas nežinojo, kur ieškoti „vasarnamių klajūno“, tačiau bijojo, kad pamatęs savo portretą laikraščiuose, jis pasislėps. Tad inspektorius paskelbė „vasarnamio klajūno“ raštelius, manydamas, kad neįprasta rašysena galėjo kam nors įstrigti į atmintį.
Skelbimas buvo parašytas kuo neutraliau. Jokių užuominų apie žmogžudystę ar benamį, įsibrovusį į vasarnamius.
Vos po trijų valandų nuo laikraščių pasirodymo parduotuvėse policijai paskambino moteris, kuri pareiškė žinanti šio rašto savininką.
Alison Shaw, taip prisistatė skambinusi moteris, ji tvirtai pareiškė, kad rašysena priklauso Davidui Snow‘ui, nedidelės suvenyrų parduotuvės „Nieko ypatingo“ savininkui. O skaičiai prie lėktuvų pavadinimų – tai modelių, kurie buvo pristatyti į parduotuvę, skaičius.
Dingo, bet negalėjo sustoti
Alison Shaw įsidarbino toje parduotuvėje 1989 metais. Nepaisant pavadinimo, asortimentas buvo gana neįprastas. Čia buvo galima rasti ir indėnų skalpą, ir senovinių vaikų žaislų. Tačiau daugiausia čia buvo parduodama karinė amunicija, įvairių karinių dalinių vėliavėlės, įvairiausių laikų karinės technikos modeliai.
Pasak moters, savininkui verslas sekėsi gana gerai. Parduotuvė turėjo platų nuolatinių pirkėjų ratą – daugiausia žmonių, besidominčių karine istorija, technika ir ginklais.
D. Snow‘as mokėjo rasti bendrą kalbą su bet kokiais pirkėjais, o kadangi pats buvo tiesiog pamišęs dėl Antrojo pasaulinio karo (ypač dėl oro mūšių), žmonės, taip pat besidomintys istorija, matė jame daug žinantį žmogų.
Tačiau D. Snow‘ui kartais pasireikšdavo ir nepagrįstos agresijos protrūkiai. Dėl to moteris galiausiai 1991 m. išėjo iš darbo. Kur dabar yra vyras, ji nežinojo.
Apsilankymas D. Snow‘o parduotuvėje ir jo namuose nieko nedavė. Namas taip pat buvo akivaizdžiai apleistas. Be žinios dingo ir D. Snow‘o žmona. Paskutinį kartą ji buvo matyta 1991 m. rudenį. Tačiau policijai pavyko susisiekti su „vasarnamių klajūno“ vyresniuoju broliu.
Jis pranešė, kad paskutinį kartą brolį matė 1991 m. spalio 3 d. Tą vakarą D. Snow‘as atvyko pas jį. Jis buvo akivaizdžiai susijaudinęs, plaukai susivėlę, o drabužiai šlapi ir purvini. Netrukus paaiškėjo, kad būtent tą dieną dingo juvelyrikos parduotuvės savininkė Carolyn Case. Jos automobilis su kraujo pėdsakais buvo rastas Toronto apylinkėse, bet pati moteris taip ir nebuvo rasta.
Galimos „vasarnamių klajūno“ aukų skaičius augo tiesiog akivaizdžiai. O pats maniakas dingo nepalikęs jokių pėdsakų. D. Snow‘as buvo paskelbtas ieškomu.
Į žudiko paiešką buvo įtraukti „raiteliai“ – Karališkoji Kanados raitelių policija, Kanados specialioji tarnyba. Jie, savo ruožtu, pasitelkė agentus iš vidaus. Tačiau ir tai nepadėjo.
Sulaikymas ir lemtinga detalė
„Vasarnamių klajūnas“ sulaikytas beveik atsitiktinai kitoje Kanados pusėje – Vankuveryje.
1992 m. liepos 11 d. jis įsiveržė į parduotuvę su peiliu rankoje, vadybininkui liepė atsigulti ant žemės, tada jį surišo. D. Snow‘as iš parduotuvės išsivedė merginą, kartu su ja įsėjo į jos automobilį ir nuvažiavo.
Vadybininkas greitai išsilaisvino iš virvių ir paskambino policijai. Jis gana išsamiai apibūdino pagrobėją ir pridūrė, kad iš užpuoliko sklido stiprus neplautų kūno ir neskalbtų drabužių kvapas. Tarsi jis ilgą laiką gyveno netoli šiukšlių konteinerių. Ši detalė tapo lemtinga „vasarnamių klajūnui“
Merginos automobilis rastas netoli Seimuro kalno, tačiau jame nieko nebuvo. Tuomet pareigūnas iš išgirdo iš miško sklindantį riksmą. Sprendžiant iš garso, šaukianti moteris buvo netoli. Vos už 30 metrų nuo žvyrkelio, kur jis rado automobilį, pareigūnas aptiko merginą.
Ji buvo surišta: rankos buvo už nugaros ir pririštos prie kulkšnių. Pagrobėjo šalia nebuvo. Išgirdusi artėjančio automobilio garsą, mergina sušuko, nusikaltėlis paliko auką ir pabėgo į miško tankmę.
Pareigūnas atrišo merginą ir nuvedė ją prie automobilio. Tuo metu jis išgirdo dar vienos moters šauksmą. Jis nusiuntė išlaisvintą merginą prie automobilio, patikindamas, kad netrukus atvyks pastiprinimas ir jai nėra ko bijoti, o pats pradėjo brautis per krūmus pagalbos šauksmo link.
Netrukus jis aptiko dar vieną merginą. Ji buvo pririšta prie ąžuolo šakų ir artimiausių medžių taip, kad kojos buvo išskirtos, o rankos pakeltos į viršų. Šalia stovėjo palapinė, sulankstoma kėdutė ir maišai su šiukšlėmis. Mergina pareiškė, kad nusikaltėlis čia buvo vos prieš minutę. Pareigūnas nesiryžo jo persekioti vienas. Jis nuvedė išgelbėtąją pas kitą merginą.
Antroji mergina buvo fotoaparatų parduotuvės pardavėja. Nusikaltėlis ją pagrobė 1992 m. liepos 1 d. Dešimt dienų jis kankino merginą, prievartavo, kartais pradėdavo smaugti maišu.
Aukų skaičius iki šiol nežinomas
Seimuro parkas buvo paskelbtas policijos operacijos teritorija. Miškas buvo griežtai apsuptas, buvo pasitelkti net privačių saugos agentūrų darbuotojai ir medžiotojai. Tuo tarpu tūkstančiai policininkų, ir savanorių šukavo parką, atvykę kriminalistai kruopščiai apžiūrėjo automobilį. Jame buvo rastas 1908 m. modelio „Luger“ pistoletas. Greitas patikrinimas atskleidė, kad šis pistoletas yra susijęs su „vasarnamių klajūno“ byla. Nebuvo jokių abejonių, kad parke slepiasi maniakas.
Tiesa, iš parko D. Snow‘ui pavyko pasprukti. Kol jo ieškojo parke, jis jau buvo prie netoli parko esančio restorano. Čia jis pastebėjo moterį, užrakinėjančią patalpas. Netoliese daugiau nieko nebuvo.
Mergina desperatiškai priešinosi, bet vyras buvo fiziškai stipresnis, jis ją sugriebė ir nutempė į restorano terasą. Tiesa, prieš uždarant restoraną, ji įjungė signalizaciją. Ir kai durys neužsidarė, policijos valdymo pulte pasigirdo pavojaus signalas.
Pareigūnai atvyko vos per porą minučių. Kiemelyje jie pamatė purviną vyrą su akiniais, kuris bandė užmauti maišą aukai ant galvos. Maniakas bandė pabėgti, bet buvo sulaikytas.
Atsidūręs kameroje, serijinis žudikas iš karto pareikalavo advokato ir atsisakė bendradarbiauti su tyrėjais.
Šio sprendimo jis nepakeitė. Todėl Kanados teisėsaugos institucijoms nepavyko išsiaiškinti, kaip mirė juvelyrikos parduotuvės savininkė Carolyn Case (jos kūnas buvo rastas jau po D. Snow‘o arešto) ir kas atsitiko su maniako žmona Sheri Snow. Iki šiol nežinoma, kiek aukų yra „vasarnamio benamio“ sąskaitoje.
Vankuveryje serijinis žudikas buvo nuteistas 25 metams kalėjimo, po to jis buvo perkeltas į Torontą. Ten „vasarnamio benamis“ išgirdo galutinį nuosprendį – laisvės atėmimas iki gyvos galvos be teisės apskųsti sprendimą.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
