Energija trykštanti 81-erių metų Marie West 1995 m. kovo 6 d. mėgavosi arbata virtuvėje su drauge Marian Headfield, kai planuotam vizitui atvyko daktaras H. Shipmanas. Kol M. Headfield buvo vonios kambaryje, gydytojas su paciente užsidarė svetainėje privačiai pasikalbėti apie sveikatą. Po kelių minučių, grįžusi iš vonios kambario, draugė dar girdėjo iš svetainės sklindančius balsus, kurie greitai nutilo.
Netrukus iš svetainės išėjo daktaras H. Shipmanas ir, nustebęs sutikęs viešnią, pranešė, jog ieško šeimininkės sūnaus: esą ji ką tik prarado sąmonę ir mirė. Atvykusiam sūnui gydytojas pasakojo, kad motiną ištiko staigus širdies smūgis. Mirties liudijime nurodęs natūralią mirties priežastį, jis išvyko pas kitus klientus. O gal reikėtų sakyti – pas kitas aukas?
Vaikystė ir kelias į mediciną
Haroldas Frederickas Shipmanas gimė 1946 m. sausio 14 d. Būsimas gydytojas itin gerai sutarė su savo motina Vera, namų šeimininke. Berniukas puikiai mokėsi, tad motina tikėjo, kad jo laukia šviesi ateitis.
Kiek vėliau motinai buvo diagnozuotas nepagydomas plaučių vėžys. H. Shipmanas, dar būdamas paauglys, prižiūrėjo mirštančią motiną ir stebėjo, kaip atvykęs gydytojas jai švirkščia morfiną, po kurio jos kančios laikinai dingsta. Šis vaistų poveikis jaunuolį sužavėjo – taip prasidėjo jo susidomėjimas medicina. 1963 m. birželį motina mirė, o 17-metis Haroldas tvirtai nusprendė tapti gydytoju.
Po dvejų metų jaunuoliui iš antro karto pavyko įstoti į Lidso universiteto medicinos fakultetą, o studijų laikotarpiu jis mokėsi vidutiniškai ir niekuo neišsiskyrė iš kitų studentų.
Priklausomybė atėmusi darbą
1970 m. baigęs studijas, jaunas gydytojas pradėjo stažuotę Pontefrakto miestelio ligoninėje, o gavęs pediatro diplomą, persikėlė dirbti į Todmordeną – bendrosios praktikos gydytoju vietinėje klinikoje.
Kolegos ir pacientai jį dievino bei laikė puikiu gydytoju. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad viskas nebuvo taip gerai, kaip atrodė. Jau tuomet H. Shipmanas buvo priklausomas nuo opiatų, o priklausomybė prasidėjo dar Pontefrakte.
1975 m. kolegos Todmordene atkreipė dėmesį į keistą jo receptų išrašymą – gydytojas pernelyg dažnai pacientams skirdavo petidiną, labai stiprų skausmą malšinantį vaistą. Vieniems pacientams dozės buvo per didelės, kitiems šis vaistas visai nebuvo reikalingas. Paaiškėjo, kad šie receptai buvo suklastoti, o pagal juos gydytojas vaistus pasiimdavo sau.
1976 m. vyko teismas, kuriame vyras prisipažino sukčiavęs ir paaiškino, kad tapo priklausomas nuo šio vaisto, nes kentėjo nuo depresijos. Jis buvo nubaustas 600 svarų (beveik 700 eurų) bauda ir buvo priverstas reabilituotis specializuotoje ligoninėje.
Dvejopas gydytojo elgesys
Jaunas gydytojas buvo atleistas, tačiau medicinos licencijos iš jo neatėmė – jam buvo suteiktas antras šansas. H. Shipmanas susirado darbą klinikoje Haide. Darbdaviams jis papasakojo tiesą, bet tai jų neatgrasė.
Netrukus gydytojas užsitarnavo puikią reputaciją ir pacientų pasitikėjimą kaip dėmesingas, rūpestingas ir kompetentingas specialistas, kuris visada randa laiko tiems, kuriems reikia pagalbos.
Vis dėlto kolegos pasakojo, kad jis kartais būdavo labai malonus ir geras, o kartais – karštakošis, išdidus, arogantiškas, lengvai galėdavo priversti darbuotojus pravirkti. Be to, niekada nepripažindavo savo klaidų ir neklausydavo kitų nuomonės, laikydamas save protingiausiu iš visų.
„Jis neparodydavo agresijos fizine prasme – tai buvo panašu į vaikišką isteriją. Jis visiškai prarasdavo savitvardą ir atrodė, kad negali savęs kontroliuoti“, – pasakojo vienas iš jo bendradarbių.
Po penkiolikos metų, kaip pasakojo pats H. Shipmanas, sudėtingi darbo santykiai ir nesutarimai dėl finansų paskatino jį palikti darbo vietą. Palikęs kliniką, vyras atidarė privatų priėmimo kabinetą ir greitai tapo populiariausiu gydytoju mieste.
Tobulo nusikaltimo schema
Kada tiksliai H. Shipmanas pradėjo žudyti savo pacientus, lieka neaišku, bet spėjama, kad tai vyko nuo pat jo karjeros pradžios. Bėgant metams gydytojas įgavo vis daugiau drąsos, o pradėjęs dirbti individualiai dar labiau pasilengvino sau darbą.
Jis skambindavo pacientams arba tiesiog atvykdavo į namus be įspėjimo – tariamai patikrinti, kaip sekasi, paimti kraujo tyrimą ar aptarti rezultatus. Niekam nekilo jokių įtarimų – visi tik džiaugėsi, koks dėmesingas gydytojas.
Atvykęs jis apžiūrėdavo pacientą, pasikalbėdavo, o tada iš medicininės rankinės išimdavo švirkštą su mirtina diamorfino doze. Diamorfinas – tai medicininis heroinas, naudojamas kaip stiprus skausmą malšinantis vaistas. Po kelių minučių žmogus mirdavo – tyliai, be agonijos, tiesiog nustodavo kvėpuoti.
Po to gydytojas ramiai išrašydavo mirties liudijimą, nurodydamas natūralią priežastį: širdies smūgį, insultą ar senatvę. Giminaičiams uždavus klausimų, jis kantriai aiškindavo, jog viskas įvyko staiga, bet tokiame amžiuje tai nėra nieko neįprasto. Įtikinėdavo, kad autopsija nereikalinga – esą tai tik bereikalingas mirusiojo kūno teršimas ir šeimos kankinimas.
Tą pačią dieną, grįžęs į kliniką, jis pakeisdavo nužudyto paciento medicininę kortelę – atgaline data pridėdavo simptomus: krūtinės skausmą, dusulį, silpnumą. Taip sukurdavo progresuojančios ligos vaizdą, kad po mirties atlikus patikrinimą viskas atrodytų logiškai.
Gauti diamorfiną žmogžudystėms jam nebuvo sunku – tai darė pagal tą pačią schemą kaip ir anksčiau su petidinu: sunkiai sergantiems pacientams išrašydavo daug daugiau analgetikų, nei reikėjo.
Kaip vyko nusikaltimai?
Iki 1997 m. vyras nužudydavo po vieną žmogų kas dešimt dienų.
77-metė Lizzie Adams tapo dar vienu tobulo nusikaltimo pavyzdžiu. 1997 m. vasario 28 d. į jos namus atėjo daktaras H. Shipmanas. Po kiek laiko į svečius užsukusi draugė rado šeimininkę mirusią, sėdinčią kėdėje. Namuose vaikštinėjęs gydytojas sakė, kad iškvietė greitąją pagalbą, o kai tapo aišku, kad moteris mirusi, atšaukė iškvietimą. Kai policija vėliau patikrino skambučių istoriją, paaiškėjo, kad jokių skambučių iš gydytojo nebuvo.
Jauniausia auka buvo 49 metų vokietė Bianka Pomfret. Po gydytojo apsilankymo jos sūnus namuose rado motiną negyvą. H. Shipmanas paaiškino, kad motina skundėsi krūtinės skausmais ir jos širdis tikriausiai nebeatlaikė. Vėliau, kai kūnas buvo ekshumuotas, jame rastas didelis morfino kiekis.
Šokiruojanti statistika
Jungtinės Karalystės Sveikatos departamentas išanalizavo H. Shipmano pacientų nuo 1974 iki 1998 m. statistiką ir palygino ją su kitų šeimos gydytojų duomenimis.
H. Shipmanas dalyvavo 19 proc. visų savo pacientų mirčių, kai tuo tarpu kiti gydytojai – vos apie 1 proc. Pacientų, mirusių per pusvalandį po H. Shipmano atėjimo, procentas buvo triskart didesnis nei jo kolegų.
„Daktaras Mirtis“ ir tylėjimo kultūra
Kyla klausimas – ar tikrai niekas nieko nepastebėjo? Kaip vėliau paaiškėjo, daugelis kažką įtarė. Tačiau čia pasireiškė būdinga anglų visuomenės savybė – jie tylėjo. Nenorėjo išsiskirti, nedrįso prieštarauti autoritetingam gydytojui, bijojo būti apkaltinti šmeižtu.
Laidojimo biurams kilo įtarimas, kad per daug H. Shipmano pacientų mirė namuose, sėdėdami kėdėse, visiškai apsirengę, antroje dienos pusėje. Keista – juk paprastai nuo senatvės mirštama naktį, lovoje. Be to, gydytojas įtartinai dažnai būdavo šalia mirštančiųjų. Laikui bėgant, laidojimo biuro darbuotojai jau atpažindavo „Shipmano mirtis“ dar prieš sužinodami, kad tai jo pacientai.
Tačiau biuro direktorius buvo įsitikinęs, kad viską galima paaiškinti tuo, jog H. Shipmanas tiesiog dažniau nei kiti lanko savo pagyvenusius pacientus.
Įtarimų kilo ir Johnui Shaw, kuris nuo 1988 iki 1998 metų dirbo taksistu ir veždavo nemažai pagyvenusių žmonių į H. Shipmano kliniką. Jo teigimu, klientai būdavo žvalūs ir sveiki, bet po apsilankymo pas gydytoją staiga mirdavo.
„Jie man tapo tarsi draugais. O tada jų artimieji man skambindavo ir sakydavo: nereikia važiuoti pas mamą – ji mirė. Aš pradėjau galvoti: kas yra jų gydytojas?“ – pasakojo vyras.
Taksistas atviravo, kad buvo neįprasta ir itin sunku susitaikyti su mintimi, jog visuomenėje taip mylimas gydytojas gali būti blogas žmogus.
„Visi gerbė ir mylėjo daktarą H. Shipmaną, todėl buvo dar sunkiau apie tai kalbėti viešai. Aš pats negalėjau patikėti savo įtarimais – jie atrodė neįtikėtini“, – vėliau teisme sakė J. Shaw.
Keistenybes pastebėjo ir kolegos medikai – dar kai H. Shipmanas dirbo dideliame kolektyve, registratūros darbuotojos jį vadino „Daktaru Mirtimi“.
Prarasta galimybė sustabdyti žudiką
Kai mirdavo pacientas, šeimos gydytojas turėjo pasirašyti kremavimo formas, kurias išduodavo kiti, nuo jo nepriklausomi gydytojai. Todėl H. Shipmanas dažnai kreipdavosi į kaimynystėje buvusią kliniką.
Viena šios klinikos vadovaujančių gydytojų, Linda Reynolds, atkreipė dėmesį, kad jis pateikia pasirašyti pernelyg daug tokių formų. Ji su kolegomis patikrino savo duomenis: jie turėjo tris kartus daugiau pacientų nei H. Shipmanas, bet kremavimų – tris kartus mažiau.
L. Reynolds kreipėsi į Mančesterio apygardos koronerį ir pasakė: H. Shipmanas „žudo“ pacientus – neaišku, atsitiktinai ar tyčia, bet kažkas čia ne taip.
Buvo pradėtas slaptas tyrimas, kurį patikėjo ne itin patyrusiam detektyvui Davidui Smithui. Tą pačią dieną, kai L. Reynolds su juo kalbėjo, ji pranešė, kad morge guli dvi H. Shipmano pacientės, kurių kremavimui ji jau buvo pasirašiusi, bet jas dar būtų galima ištirti.
Tai padaryta nebuvo, tik vėliau nustatyta, kad abi moterys buvo H. Shipmano aukos.
Tyrėjas nesigilino – pasikalbėjo su H. Shipmano kolegomis, kurie jį apibūdino kaip rūpestingą gydytoją, ir nusprendė, kad viskas gerai.
Gobšumas, kuris pakišo koją
81-metė Kathleen Grundy tapo paskutine žudiko auka – būtent dėl jos jis ir buvo sučiuptas, nes padarė vieną, bet lemtingą klaidą.
Moteris buvo susitarusi, kad daktaras ateis paimti kraujo mėginio tyrimui. Tą dieną ji nepasirodė labdaros valgykloje, kurioje savanoriaudavo. Susirūpinę kolegos atėjo į jos namus ir rado moterį mirusią.
Kai buvo iškviestas H. Shipmanas, jis konstatavo širdies smūgį. Tačiau netrukus moters dukra Angela Woodruff nustebo sužinojusi apie naują motinos testamentą, kuriame visas turtas, pinigai ir namas paliekami gydytojui.
A. Woodruff iš karto kreipėsi į policiją. Autopsija parodė, kad mirties priežastis – diamorfino perdozavimas. Kratos metu gydytojo namuose rasta rašomoji mašinėlė, kuria buvo atspausdintas suklastotas testamentas.
Pradėjus tikrinti medicinines korteles, policija suprato, kad byla daug didesnė nei manyta, todėl 1998 m. rugsėjo 7 d. H. Shipmanas buvo suimtas.
Teismas, verdiktas ir tragiška pabaiga
Prokuroras Richardas Henrikesas tvirtino, kad H. Shipmanas žudė, nes mėgavosi galimybe kontroliuoti gyvybę ir mirtį. Apie jokią „gailestingą eutanaziją“ negalima kalbėti – nė viena jo auka nesirgo mirtina liga.
2000 m. sausio pabaigoje, po šešias dienas trukusių prisiekusiųjų diskusijų, buvo paskelbtas verdiktas – kaltas pagal visus kaltinimus.
Teismas nuteisė H. Shipmaną 15 kartų kalėti iki gyvos galvos be galimybės būti paleistam anksčiau laiko ir dar ketveriems metams už dokumentų klastojimą.
2004 m. sausio 13 d., dieną prieš 58-ąjį gimtadienį, H. Shipmanas pasikorė savo kameroje Veikfildo kalėjime.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
