3. Sporto pasiekimai. Lėtesniam, fiziškai silpnesniam, ne tokiam vikriam mažyliui, kaip jo brolis ar sesuo, dar nemaloniau, kai tokį jo „atsilikimą“ pastebi tėvai. Judresnis ir vikresnis vaikas atrodo visa galva pranašesnis, o lėtuolis jaučia, kad nepajėgs pakeisti nei savo temperamentų, nei fizinių gabumų. Lėtojo ir fiziškai silpnesniojo kerštas – tylus, galbūt net slaptas, kenkimas ir pikti pokštai. Todėl užuot lyginus, ką vienas vaikas sugeba ir ko kitas ne – pamėginkite kuo dažniau atrasti tokios veiklos, kad vaikai papildytų vienas kitą: sugalvokite žaidimų, kurių metu abu vaikai galėtų atskleisti savo talentus, bendradarbiautų, o ne rungtųsi, kai jėgos aiškiai nelygios.
4. Talentas. Tarkime, vienas vaikas šeimoje turi gabumų muzikai ar šokiams. Ką daro tėvai? Mažąjį menininką „nešioja ant rankų“, skrupulingai saugo jį nuo sunkesnių darbų (kad nesusižeistų pirštų ar nepasitemptų kojos), rūpinasi jo nuotrauka, lepina prieš reikšmingus koncertus ar konkursus. Kaip jaučiasi antrasis, „paprastas“ vaikas? Viena vertus – jis tebeturi normalią vaikystę, neįspraustą į griežtą repeticijų režimą. Bet vis dėlto jis jaučiasi atstumtas ir pamirštas. Juk tėvams ne taip svarbu, ar jis susirgs, ar susižeis, ar praleis kokį užsiėmimą. Visas dėmesys – gabiajam, kurio už tai... verta nekęsti. Geriausia išeitis tokiose šeimose – dalyti dėmesį ir rūpestį pakaitomis: jei talentingajam prieš konkursą reikia ypatingo režimo ir poilsio – tuo ir rūpinkitės. O iškart po konkurso daugiau laiko skirkite kitam vaikui ir jo poreikiams, palepinkite, pasikalbėkite, tiesiog pabūkite kartu.
5. Numylėtinio atsiradimas. Dažniausiai tai – jaunėlis, galbūt pagrandukas. Jam daug kas atleidžiama, už ką būtų nubaustas vyresnysis, jam tenka daugiau žaislų ir skanėstų (juk vyresnėlis jau didelis!). Maža to, numylėtiniui leidžiama erzinti, skriausti vyresnėlį, o šis negali atsakyti tuo pačiu – „juk broliukas dar mažas!“ Koks rezultatas? Vyresnysis vis tiek atsigriebs ir nuskriaus mažėlį tada, kai tėvai to nematys, o mažylis augs jausdamasis nebaudžiamu egoistu. Todėl svarbu kad kilus konfliktui drausmintumėte abu vaikus: juk čia kaip ir gyvenime, retai būna kalta tik viena kuri pusė.
6. Vieno iš vaikų liga. Natūralu, kad vienam vaikui sunkiai susirgus tėvai visą dėmesį sutelkia jo gydymui. Namai virsta ligoninės filialu, o kito vaiko teisės apribojamos iki minimumo, kad tik būtų užtikrintas komfortas sergančiajam. Kad ir kaip sunku, tėvams vertėtų subtiliau laviruoti tarp sveikojo ir ligoto vaiko poreikių. Tik taip abu mažyliai galės mokytis mylėti, atjausti, suprasti vienas kitą, užuot nebyliai konfrontavę.
7. Skirtingi tėvai. Kai šeimoje auga vaikai iš skirtingų santuokų, sąmoningai ar nesąmoningai, kai kurie tėvai savą vaiką laiko artimesniu nei vaiką, kurį į šeimą atsivedė mylimas žmogus. Tokiu atveju „svetimas“ vaikas ne tik nepamils savo netikro brolio ar sesers, bet netgi pasistengs apsunkinti naujosios šeimos, kurioje nesijaučia lygiaverčiu nariu, gyvenimą. Koks receptas nuo tokių negandų? Aiškios, vieningos ir visiems suvokiamos šeimos elgesio taisyklės. Vienodai galiojančios visiems šeimos nariams. O kad nekiltų abejonių – jas galite netgi surašyti ir pakabinti matomoje vietoje.
Vyresnėlio ir jaunėlio konkurencija šeimoje – toks dažnas reiškinys, kad daugeliui atrodo, jog tai – neišvengiama. Ko nepasidalina broliai ir sesės? Jie kovoja vienas su kitu dėl tėvų meilės. Skiriasi jų charakteris, temperamentas, jie tikrai ne visada panašūs vienas į kitą, skirtingas jų amžius diktuoja skirtingus interesus. Sakoma, kad kuo didesnis skirtumas tarp vaikų – tuo mažesnė konkurencija. Ir atvirkščiai. Ryškiausios konkurencijos apraiškos šeimose, kur auga pametinukai. Tai paaiškinama visai paprastai: jei antrasis vaikas gimė po 4 ir daugiau metų, vyresnysis brolis ar sesė jam atrodo tarsi nepasiekiamas idealas, mažylis iš tiesų nė nemėgina jam prilygti – jis puikiai suvokia, kad netaps stipresniu, protingesniu, vikresniu už vyresnėlį. O kai amžiaus skirtumas – 1-3 metai, tarp vaikų neretai įsiplieskia itin nuožmi konkurencinė kova.Tačiau gana dažnai patys tėvai pasistengia, kad tarpusavyje konkuruotų ir vienas kito nemėgtų netgi vaikai, tarp kurių gana didelis amžiaus skirtumas. Pagrindinė ir didžiausia tėvų klaida – nuolatinis vaikų lyginimas tarpusavyje.
1. Fizinis patrauklumas. Kai giriamos vieno vaiko savybės, o apie kitą nutylima – situacijos įtampa įkaista iki maksimumo. Fizinė išvaizda vaikams ir taip turi daug reikšmės. Jei tėvai vieną vaiką pagiria, o apie kitą nutyli, netrunka susiformuoti nuomonė: tas, kurio nepagyrė – negražus. Skaudžiausia – kad tai „patvirtina“ patys tėvai. Vieno iš vaikų savo vertės suvokimas krenta žemyn. Fizinio patrauklumo suvokimas - labai svarbus faktorius vaiko savęs vertinime. Tėvai šiuo klausimu turėtų būti subtilūs ir taktiški, kruopščiai rinkti žodžius. Viena neatsargi frazė gali ilgam įpūsti brolių ar sesių tarpusavio neapykantos ugnį.
2. Protiniai gabumai. Kai vaikai pradeda eiti į mokyklą, tėvai nevalingai ima lyginti jų gabumus. Ne tik mintyse. Jie nesidrovėdami pažįstamiems konstatuoja, kad vyresnėlis mokosi žymiai geriau, o mažėlis tingi, kad vienas iš vaikų matematikos uždavinius gliaudo kaip riešutus, o kitas savo gebėjimus parodo tik per kūno kultūrą. Net ir visai netyčia išsprūdę tokie palyginimai vaikams itin skaudūs – jie ima suvokti, jog būtent taip, kaip tėvai nupasakojo jų mokyklos reikalus, ir yra vertinami namuose, šeimoje: esą tas, kuris protingesnis, yra vertingesnis ir labiau mylimas.
Vyresnėlio ir jaunėlio konkurencija šeimoje – toks dažnas reiškinys, kad daugeliui atrodo, jog tai – neišvengiama. Ko nepasidalina broliai ir sesės? Jie kovoja vienas su kitu dėl tėvų meilės. Skiriasi jų charakteris, temperamentas, jie tikrai ne visada panašūs vienas į kitą, skirtingas jų amžius diktuoja skirtingus interesus. Sakoma, kad kuo didesnis skirtumas tarp vaikų – tuo mažesnė konkurencija. Ir atvirkščiai. Ryškiausios konkurencijos apraiškos šeimose, kur auga pametinukai. Tai paaiškinama visai paprastai: jei antrasis vaikas gimė po 4 ir daugiau metų, vyresnysis brolis ar sesė jam atrodo tarsi nepasiekiamas idealas, mažylis iš tiesų nė nemėgina jam prilygti – jis puikiai suvokia, kad netaps stipresniu, protingesniu, vikresniu už vyresnėlį. O kai amžiaus skirtumas – 1-3 metai, tarp vaikų neretai įsiplieskia itin nuožmi konkurencinė kova.Tačiau gana dažnai patys tėvai pasistengia, kad tarpusavyje konkuruotų ir vienas kito nemėgtų netgi vaikai, tarp kurių gana didelis amžiaus skirtumas. Pagrindinė ir didžiausia tėvų klaida – nuolatinis vaikų lyginimas tarpusavyje.
1. Fizinis patrauklumas. Kai giriamos vieno vaiko savybės, o apie kitą nutylima – situacijos įtampa įkaista iki maksimumo. Fizinė išvaizda vaikams ir taip turi daug reikšmės. Jei tėvai vieną vaiką pagiria, o apie kitą nutyli, netrunka susiformuoti nuomonė: tas, kurio nepagyrė – negražus. Skaudžiausia – kad tai „patvirtina“ patys tėvai. Vieno iš vaikų savo vertės suvokimas krenta žemyn. Fizinio patrauklumo suvokimas - labai svarbus faktorius vaiko savęs vertinime. Tėvai šiuo klausimu turėtų būti subtilūs ir taktiški, kruopščiai rinkti žodžius. Viena neatsargi frazė gali ilgam įpūsti brolių ar sesių tarpusavio neapykantos ugnį.
2. Protiniai gabumai. Kai vaikai pradeda eiti į mokyklą, tėvai nevalingai ima lyginti jų gabumus. Ne tik mintyse. Jie nesidrovėdami pažįstamiems konstatuoja, kad vyresnėlis mokosi žymiai geriau, o mažėlis tingi, kad vienas iš vaikų matematikos uždavinius gliaudo kaip riešutus, o kitas savo gebėjimus parodo tik per kūno kultūrą. Net ir visai netyčia išsprūdę tokie palyginimai vaikams itin skaudūs – jie ima suvokti, jog būtent taip, kaip tėvai nupasakojo jų mokyklos reikalus, ir yra vertinami namuose, šeimoje: esą tas, kuris protingesnis, yra vertingesnis ir labiau mylimas.
