Pilnos kuprinės minčių nuskambėjo rugsėjo 23 d. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre vykusioje apskritojo stalo diskusijoje „Pakeliui į XXI-ojo amžiaus mokyklą“, kurioje dalyvavo moksleiviai, mokytojai, mokyklų vadovai, neformaliojo švietimo mokytojai. Diskusijos svečias – psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, rašo „Respublika“.
Diskutuotos temos
1. Kokį žmogų ugdo šiandieninė mokykla? Ar mokinių ir mokytojų nuomone, mokykla pateisina mokinių, mokytojų, visuomenės, darbdavių lūkesčius?
2. Aktyviųjų, netradicinių mokymo metodų taikymas pamokose: ar tai įmanoma?
3. Moksleivių ir mokytojų motyvacija šiandieninėje mokykloje. Motyvacijos mokytis ir mokyti skatinimo būdai.
Diskusijos dalyvių nuomonės gal ir nepretenduoja į absoliučią, visoms Lietuvos mokykloms būdingą tiesą, tačiau tai skatina susimąstyti. Kiek šios nuomonės paplitusios, galėtų pamatuoti apklausų ir tyrimų užsakovai.
Šiandieninės mokyklos ugdomas žmogus: daug žinių – mažai gebėjimų
Anot Lietuvos vaikų ir jaunimo centro direktoriaus Valdo Jankausko, šiandien mokykla menkai pateisina visuomenės lūkesčius. Ir ne tik Lietuvoje.
„Tobulos švietimo sistemos šiandien pasaulyje nėra. Bent jau aš tokios neradau, daugiau ar mažiau gilinęsis į keturiasdešimties pasaulio šalių švietimo sistemas. Nors suteikiama daug žinių, trūksta orientacijos į gebėjimų ir vertybių ugdymą. Išmokyti atsakingumo, pasitikėjimo savimi, kūrybiškumo – įmanoma. Neabejoju, kad yra parengtos ir išbandytos šių kompetencijų metodikos. Tik ne bendrojo lavinimo, o neformaliojo švietimo įstaigose, nevyriausybinėse jaunimo organizacijose. Ten jauniems žmonėms suteikiama daugiau laisvių: nebaudžiami (dvejetu) gali klysti, rizikuoti ir taip jie tampa labiau savarankiški.
Tačiau reikalaujama atsakingo elgesio. Pražiopsoti imliausią amžių – vaikystę ir jaunystę – nusikaltimas. Tačiau bendrojo lavinimo mokyklos šių naujovių beveik neįsileidžia. Gal todėl, kad viską įpratome matuoti pažymiais, o gebėjimų dešimtbale sistema neįvertinsi. Kiekvienos šalies švietimo sistemos tikslas – ugdyti sėkmingai mąstančius, laimingus ir gebančius žmones. Taigi visai logiška, kad bent jau iš pirmo žvilgsnio švietimo sistemos efektyvumą vertinsime pagal laimingų ir motyvuotų žmonių skaičių. Gebėjimų matas – įvairiausių tyrimų duomenys apie laimingus ir nelaimingus; motyvuotus ir nemotyvuotus, patyčias, savižudybes, pagaliau geriausias rodiklis – šalies pragyvenimo lygis“.
Senos ne tik suskilinėjusios mokyklos sienos, bet ir požiūris
Kaip teigia V.Jankauskas, kol kas švietimo situaciją Lietuvoje vertinti sunku, nes dar ne taip seniai atsiplėšėme nuo sovietinės švietimo sistemos. Jos likučius, deja, jaučiame ir šiandien, švietimo reformai jau sulaukus pilnametystės. Pamokos vyksta klausymui ir klusnumui pritaikytose klasėse su, rodos, į grindis įaugusiomis trimis eilėmis suolų.
Tuose suoluose sėdintiems vaikams dirbti grupėje, diskutuoti, judėti nepatogu, nes matyti tik draugų pakaušiai ir ant pakylos pasilipusio mokytojo veidas. Kalbant apie tai, ko mūsų vaikai mokosi mokykloje, – vyrauja žinių (formulių, dėsnių, taisyklių ir kt.) „kalimo“ kultas. Deja, tik iki pirmo kontrolinio darbo ar egzamino. Į galvas taip nuoširdžiai kemšamos sausos, teorinės žinios nelabai dera su nuolatos besikeičiančiais visuomenės ir verslo poreikiais bei jaunų žmonių lūkesčiais.
Trys suolų eilės – nepajudinamos?
Anot diskusijoje dalyvavusio psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio, mokykla – viena iš seniausių žmonijos istorijoje egzistuojančių institucijų. Suolai klasėse trimis eilėmis rikiuojami šimtmečiais. Į šią tvarką rimčiau dar niekas nesikėsino. Pasigirdus moksleivių siūlymams klasėse kurti draugiškesnę, bendram darbui, diskusijoms ir kūrybai pritaikytą atmosferą (išstumdyti suolus, sustatyti juos ratu ar bet kaip kitaip), kilo nesąmoningas, nepagrįstas jokiomis direktyvomis ir dokumentais mokytojų pasipriešinimas.
Keisti nusistovėjusią tvarką – labai sunku, nors niekas ir nedraudžia to daryti, pasakoja Eugenijus Laurinaitis. Įpratimas tvirčiau prigimimo. Pradinukams šiuo atžvilgiu labiau pasisekė. Anot diskusijoje dalyvavusių pradinių klasių mokytojų, kartais jos imasi pamokas vaikams paversti švente ar linksmu žaidimu. Kadangi pradinukai nesivaiko pažymių (jų pirmosiose klasėse tiesiog nerašo), mokytojos į pamokas gali žiūrėti laisviau, žaismingiau. Tačiau, deja, perėjus į penktą klasę, visa tai pasibaigia.
Kas svarbiau: žinios ar gebėjimai?
Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius teigė, kad nė viena švietimo sistema negali surasti vienareikšmiško atsakymo į klausimą, koks turi būti optimalus žinių ir gebėjimų balansas. Sovietinės švietimo sistemos pagrindas buvo žinios. Mokiniai jų gaudavo tiek, kad prarasdavo gebėjimą mąstyti.
Be to, sistemai ir nereikėjo mąstančių žmonių. Įdomiausia, kad mums buvo aiškinama, kad esame protingesni už vakariečius, nes mūsų mokiniai turi daugiau žinių. Ir šiandien iš inercijos tuo didžiuojamės, nors realaus pagrindo tokiam nepagrįstam pasipūtimui beveik nebeliko. Tačiau akivaizdu, kad mūsų mokiniai stokoja kūrybingumo, išradingumo ir iniciatyvos. Ilgai tai buvo bandoma uždengti savitikslėmis žiniomis. Tačiau niekas neaiškino, kodėl tiek niekam nereikalingų dalykų reikia žinoti. Taigi žiniomis užslopinome kritinį mąstymą ir kūrybingumą. Nors šiandien bandome eiti nauju keliu, tačiau baisu, kad galime nukrypti į kitą pusę.
Nuolat pabrėždami mokinių gebėjimų ugdymą pamirštame žinių svarbą. Deja, surasti „gražų balansą“ yra labai sudėtinga. Aišku tik tai, kad vien tik žinių ar vien tik gebėjimų nepakanka. Savo pasakojimą Saulius iliustravo pavyzdžiu, kurį jam pateikė patyręs anglų pedagogas. Pastarasis teigė, jeigu nori pradėti kalbėti angliškai, turi bent jau išmokti žodžius. Kiekvieno žodžio juk nepasižiūrėsi internete, kad galėtum tęsti diskusiją. O ir bendraudamas su žmonėmis juk negali kiekvieną faktą tikrintis internete.
Ugdymas už mokyklos sienų?
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Grėtė Švėgždaitė pasakoja, kad tarp mokyklos sienų dalykinės teorinės žinios dažnai perteikiamos sausai, be gilesnių paaiškinimų, kaip jas galima panaudoti praktiškai. Moksleivių asmeniniams bei socialiniams gebėjimams ugdyti mokykloje taip pat neskiriama pakankamai dėmesio. Neskatinamas moksleivių pasitikėjimas savimi, gebėjimas prieš auditoriją laisvai, be popieriaus reikšti savo mintis. Anot Grėtės, kalbant apie gebėjimų ugdymo situaciją už mokyklos sienų mokytojai ir tėvai vienbalsiai stengiasi riboti aktyvų moksleivių dalyvavimą jaunimo ir neformaliojo ugdymo organizacijose.
„Negaišk laiko niekams, o mokykis, nes neįstosi į universitetą“ – ši frazė, ko gero, dažniausiai girdima ir namuose, ir pamokose. Grėtės nuomone, tėvai ir mokytojai neatsižvelgia į tai, kad neformali, savarankiškumą, iniciatyvą ugdanti veikla vaikams taip pat labai naudinga ir džiuginanti, nes teikia praktinius veiklos įgūdžius, ugdo ir grūdina savarankišką, atsakingą ir veiklią asmenybę.
Keista, bet tuo pat metu visi drauge stebisi, kodėl tiek nedaug vaikų dalyvauja veikloje už mokyklos sienų. Kodėl įstoję į universitetus ir gavę laisvę mokytis arba nesimokyti vaikai neatsakingai ja naudojasi. Ir iškrenta iš studentų sąrašų...
