Tauro kalną rekonstravo, bet apie 230 tūkst. lietuvių nepagalvojo: „Ką daryti? Kur judėti?“

Pagal Jurgi ir kepure…. Ne mano kisenei restoranai Lietuvoj , nevaikstau ten desimtmeti. Neinu as ten kur mano kojos nebenesa.

Neįgaliųjų pajamos tokios didelės,kad jiems problema kokiame restorane jas išleisti.Tų, į kuriuos gali patekti negana -paduok visus!

ar ne per didelės neįgaliųjų užgaidos? Žinau žmogų, kuris norėjo užsiimti sveikatingumo paslaugomis, sukišo dešimtis tūkstančių, kad patalpos atitiktų krūvas reikalavimų, gavo visokius leidimus, du metus užtruko remontai su visokiais architektais... Bet neįgaliųjų ponai atsisakė duoti leidimą, nes ten neįmanoma padaryti neįgaliųjų privažiavimo ar kokio keltuvo. Ar tai ne išsidirbinėjimas? Pilnas miestas tokių paslaugų su pritaikymu neįgaliems, ar numirtų, kad į vieną vietą patekti negali?

kaimiečių į miesto valdžią. viską išvogs.

keista, kad nėra funikulieriaus, per daug išvogė. ir labai liūdna, kai pas mus projektai statomi vos ne puse amžiaus, pradedama, kaip visada, trinkelėmis ir suoliukais.

Dėl senamiesčio restoranų, kavinių - tai manau, kad paveldą prižiūrinti tarnyba galėtų elgtis lanksčiau - kur fiziškai įmanoma, leisti įrengti pandusus. Juk iš to paveldo vistiek išsityčiota - panoraminės vitrinos - tikrai ne senovės atributas. Kita vertus, kodėl dabar gyvenantys turi būti įkaitais senai išėjusių žmonių, stačiusių tą paveldą pagal savo senovinį supratimą, kur nebuvo vietos neįgaliesiems?

Čia jug kalnas. Everestas irgi nepritaikytas