Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kraupia tragedija baigėsi autoavarija Jurbarke, per kurią, nesuvaldęs savo vairuojamo tarnybinio automobilio "Volkswagen Golf", šio miesto Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas, Valstybinės priešgaisrinės inspekcijos priežiūros viršininkas Alius Majauskas (35 m.) sunkiai sužalojo keturiolikmetę Editą Malvicaitę. Mergaitė šiek tiek daugiau nei po 5 valandų ligoninėje mirė. Dėl toje pačioje avarijoje nukentėjusios mergaitės mamos Laimutės Malvicienės (36 m.), kuriai konstatuoti atviri lūžiai ir kiti sunkūs sužalojimai, gyvybės medikai nepaliaujamai kovoja iki šiol... Moters būklė tebėra labai sunki.
Editos gyvybė užgeso po kelių valandų
Dėl kokių priežasčių įvyko ši nelaimė, bando aiškintis Jurbarko teisėsaugininkai. Iškart po įvykio apklaustas A. Majauskas policijos komisariato kvotėjai Jurgitai Pranskaitienei teigė, jog praėjusio ketvirtadienio popietę jis važiavo Vydūno gatve miesto centro link. Ties posūkiu, baigiantis parkui, dėl slidžios kelio dangos vairuotojas esą nesuvaldęs automobilio, kuris metęsis kairėn pusėn ir užvažiavęs ant tuo metu šaligatviu ėjusių Laimutės Malvicienės bei jos dukters Editos. Smūgis buvo labai stiprus, nes versdamasis automobilis išlaužė gyvatvorę, nulaužė ir tiesiog susmulkino į gabalus vieną obelį bei vos neišvertė kitos, kartu nubloškė ir abi pėsčiąsias. Edita nukrito tiesiai ant šios gatvės 24a numeriu pažymėto namo medinių laiptų, o jos mama Laimutė buvo švystelėta dar toliau, į sniego pusnį. Folksvagenas apsivertė aukštyn ratais, priekine dalimi atsisuko į gatvės pusę. Trūko visai nedaug, ir automobilis būtų rėžęsis tiesiai į gyvenamojo namo langus... Iš apvirtusio folksvageno vairuotojas išsiropštė pats ir puolė prie nukentėjėlių. Pro šalį kaip tik tuo metu važiavęs greitosios pagalbos automobilis į netoliese esančią Jurbarko centrinę ligoninę pirmąją išvežė Editą. Jos gyvybė vos ruseno. Greitai atskubėjusi kita medikų komanda išvežė gydymo įstaigon ir iš skausmo aimanuojančią Laimutę. Deja, tą pačią dieną, pusę dešimtos vakaro, jos dukrelės gyvybė užgeso. Sunkiai sužalotos motinos būklė taip pat neteikė daug vilčių. Į palatą įėjusio savo šešiolikmečio sūnaus Roberto L. Malvicienė nepažino, tačiau pamačiusi mamą bandė išspausti šypseną. Jos lūpos sušnibždėjo kelis žodžius: "Mamyte, kas man yra?.." Suprasdami nepaprastai sunkią sužalotosios būklę, medikai atsisakė minties vežti ją į Kauno medicinos universiteto klinikas, todėl kitą dieną čia atvyko jų kauniečiai kolegos. Penktadienį apie pietus L. Malvicienė buvo operuota, tačiau ir toliau jos būklė buvo kritiška... Vėliau moteris vis dėlto buvo išgabenta į Kauno MUK.
Medikė nustatė, jog vairuotojas buvo neblaivus
Penktadienio popietę policijos komisariato kvotėja J. Pranskaitienė dar nebuvo apklaususi įvykio liudininkų. Ji tvirtino, jog kol kas yra nustatytas vienas avariją matęs žmogus. Vis dėlto atrodo, jog jų atsiras ir daugiau. Tuo metu šaligatviu ėjo ir tik per plauką nebuvo kliudyta viena Jurbarko ligoninės vidaus ligų gydytoja. Į klausimą, ar gali patvirtinti gandus, jog A. Majauskas galėjo būti neblaivus (juolab jog iškart jį apklausė), kvotėja teigė negalinti atsakyti. Ji paaiškino, jog tuoj po įvykio iš vairuotojo A. Majausko buvo paimta kraujo, kurį ištyrus ir paaiškės, ar per avariją vyras buvo blaivus, ar ne. Abejones, jog tokiais atvejais galimi įvairūs pažeidimai, pavyzdžiui, tyrimui gali būti pateiktas kito žmogaus kraujas, kvotėja bandė išsklaidyti. Ji patikino, jog kraujo mėginį savon kišenėn įsidėjo pats įvykio vietoje buvęs prokuroras Raimondas Klimaitis. Ligoninės priimamojo medicinos personalo darbuotojai patvirtino, jog pateikti kraujo tyrimui A. Majauskas, lydimas pareigūnų, atvyko likus 15 minučių iki 17 valandos. Užplombuotas kraujo mėginys buvo perduotas kvotėjai. Pagal vairuotojo pūtimo į rapoportą bei kitus kompleksinės apžiūros rezultatus gydytoja Rūta Lukšienė padarė išvadą, jog A. Majauskas tuo metu buvo neblaivus. Šį medicininės apžiūros aktą ji pateikė pirminį autoavarijos tyrimą atlikusiai kvotėjai J. Pranskaitienei. Visa surinkta medžiaga bus perduota Jurbarko rajono apylinkės prokuratūrai. Beje, kai kurie tuoj po avarijos įvykio vietoje atsidūrę žmonės tikino, jog folksvageno vairuotojas važiavo dideliu greičiu, o kelio danga toje vietoje buvo tiktai šlapia, bet jokiu būdu ne slidi...
Nenorėjo priimti atgailos
Ašaras ir begalinį skausmą sunkiai suvaldydami žuvusiosios Editos seneliai ir L. Malvicienės tėvai Elena bei Jonas Akutavičiai teigė negalį susitaikyti su netektimi ir su pasibaisėjimu laukė žinių iš ligoninės. Tačiau jiems dar sunkiau buvo susitaikyti su nuogirdomis, jog avariją padaręs vairuotojas buvo girtas.
Kitą dieną po avarijos senukus pasivijęs prie bažnyčios (E. ir J. Akutavičiai atvyko tartis su klebonu dėl šv. Mišių), A. Majauskas suklupęs ant kelių prašė atleidimo ir tvirtino, jog važiavo apie 60 kilometrų per valandą greičiu ir tikrai buvo blaivus. Tačiau Elena Akutavičienė vyru netikėjo ir purtė galvą. Tada, jos žodžiais tariant, vairuotojas prisipažino išvakarėse išgėręs šampano... Skausmo palaužta moteris guodėsi, jog būtų visai kitaip priėmusi atgailą, jeigu A. Majauskas būtų prisipažinęs, kad vairavo neblaivus... Ji tikino dalelę kaltės šiam žmogui atleidžianti vien todėl, kad šis turįs vaikų...
Beje, Jurbarko PGT A. Majauskas pradėjo dirbti inspektoriumi 1997 metų lapkričio mėnesį. Beveik po metų jis buvo paskirtas į dabartines pareigas. Prieš tai A. Majauskas dirbo apsaugos policijoje.
Tamsi dėmė visai gelbėtojų sistemai
Iš tiesų, šiandien sunku kaltinti ir teisti. Skaudžias akimirkas tenka išgyventi tiek pačiam A. Majauskui, tiek jo šeimai, tiek bendradarbiams. Jurbarko PGT viršininkas Gražvydas Mileris tikino, jog jo vadovaujamą kolektyvą ši nelaimė labai sukrėtė. Jis netgi pats bandė prisiimti dalį kaltės, save prilygino mokytojui, nesugebėjusiam išmokyti arba suvaldyti savo mokinio...
- Šis įvykis tamsia dėme paženklino visą sistemą ir ją nuplauti bus labai sunku, - kalbėjo susirūpinęs G. Mileris. - Mūsų tikslas - gelbėti žmones, o ši nelaimė tai tarsi paneigė...
Kolektyvas bandė sušvelninti kolegos kaltę
Kitą dieną atėjęs į darbą A. Majauskas pasiskundė bloga savijauta. Kolegos pasiūlė kreiptis į medikus. Tą pačią dieną jis buvo paguldytas į ligoninę. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovas patikino, jog nukentėjusiųjų artimiesiems PGT kolektyvas iškart pasiūlė visokeriopą pagalbą. Penktadienį nuo pat ryto moterys ruošė salę šermenims, buvo pažadėtas transportas, kita pagalba laidojant mirusią Editą Malvicaitę. Be to, šios tarnybos darbuotojai žadėjo paremti nukentėjusią šeimą pinigais. Tai sužinojusi Elena Akutavičienė tikino, jog pinigai anūkės Nesugrąžins, ir paprašė vienintelio dalyko - kaip nors padėti išrūpinti dvi amžino poilsio vietas senosiose miesto kapinėse (naujosios įkurtos maždaug už 5 kilometrų ir lankyti kapą sunkiai vaikštančiai močiutei būtų labai sunku). Moteris beveik neturėjo vilties, jog jos dukrai Laimutei pavyks nugalėti mirtį... Nepajėgdama sutramdyti raudos E. Akutavičienė kalbėjo, jog anūkė buvo pažadėjusi prižiūrėti jos kapą, atnešti gėlių, o dabar tai daryti teks jai pačiai... O juk tą nelaimingos dienos popietę Laimutė su dukra ėjo aplankyti tėvų bei senelių, nešė jiems lauktuvių, norėjo pasidalinti gera naujiena, jog jau gavo draudimo agentės darbą... Sužinojęs apie nelaimę iš Vilniaus atskubėjo buvęs Laimutės vyras Rytis. Jis rūpinosi dukters laidotuvėmis, kartu su sūnumi Robertu skaudžiai išgyveno nelaimę.
Šiurpūs ženklai
Penktadienį tragiško įvykio vietoje jau degė žvakutės, buvo padėta gėlių, pažyminčių, jog čia mirtis pasiglemžė jauną, dar nespėjusią pražysti gyvybę. Ši vieta kiekvienam praeiviui kėlė siaubą. Itin skaudžius išgyvenimus patyrė namo, kurio kieme tiesiai po langais automobilis nubloškė du žmones, mergaitės ir jos motinos krauju apšlakstė namo laiptus bei kiemo sniegą, šeimininkė. Raminamuosius pradėjusi vartoti moteris sakė, jog kraujo dėmės jos akyse išliks visą gyvenimą...
