Niūriai, iš padilbų, nuo naujos vaizdajuostės viršelio žvelgia senosios (XIII amžius) Korėjos karys. Jų kalba “karys” skamba “musa”, todėl malonu, kad nebepakartota klaida: Lietuvos ekranuose filmą absurdiškai vadino “Kariu Musa”.
Pasaulio madingieji
Prisirinkęs lokalių ir tarptautinių prizų puikus filmas tuomet neįtiko tik, žinia, nenuspėjamo skonio lietuviams. O “Karys” įdomus kaip tik tuo, kad istorijoje randa modernių aspektų. Net tik diplomatinėse gudrybėse, ne tik kruvinoje kaimynų - korėjiečių, kinų, mongolų - “draugystėje”. Pati jauno herojaus Ju Solo išvaizda - ilgi juodi besiplaikstantys plaukai, balti marškiniai ir baltas lengvas apavas, juodas faktūriškas apsiaustas - ir gerai išsiskiria spalvingoje filmo aplinkoje, ir kažkuo neapčiuopiamai primena gero skonio šiuolaikinį roko dainininką.
Ju Solo - buvusio vergo, atgavusio laisvę - charakteris, nors yra motyvuotas pirmiausia istorinių aplinkybių, irgi verčia matyti už jų nenuolankų, atkakliai siekiantį savo tikslų šiuolaikinį jaunuolį. “Karys” - pats brangiausias filmas per sparčiai kylančios Pietų Korėjos kino istoriją, tačiau svarbiausia gal net ne tai, o jo subtilios sąsajos su nūdiena.
Niekada nesi šventai įsitikinęs, kuris iš šiandien madingų filmų išliks istorijai, kurį prisimins, norės žiūrėti dar kartą.
Rusų “Maskva netiki ašaromis” (“Naše kino”, sekmadienį, balandžio 20 d., 20.35 val., ir kitądien, 13. 35 val.), sukurtas pagal holivudinės sėkmės modelį ir, matyt, per tai pelnęs “Oskarą”, tą pastovų populiarumą išsaugojo, nors didžio meno kūrinys tai, žinoma, jokiu būdu nėra. Įdomu, kiek laiko dar trauks žvilgsnius irgi rusų “Pasimylėkime” (LNK, penktadienį, balandžio 25 d., 22.20 val.), besismaginantis studentų seksualinio gyvenimo temomis, bei pernykštis Filipo Jankovskio (aktoriaus Olego Jankovskio sūnaus) debiutas, vadintas net kartos manifestu, - “Judant” (1 Baltijos kanalas, penktadienį, balandžio 25 d., 20.35 val.). Šį filmą, nukeliantį į sensacijas gaudančių šiuolaikinių žurnalistų aplinką, bus galima pamatyti ir kinų ekranuose, nuo balandžio 21-osios Vilniaus “Lietuvoje” ir “Skalvijoje” vyksiančioje rusų ir ukrainiečių kino savaitėje. Čia - nuoroda tiems, kurie iš principo nemėgsta bendrauti su televizoriumi.
Labai šiandien madingą tailandietišką vesterną-superkičą teberodo ir “Skalvija”, ir kanalas “TV1000” (ketvirtadienį, balandžio 24 d., 17.00 val., ir kitądien, 11.00 val.).
Daug besiriejančios tarpusavyje publikos surinko Aleksejaus Balabanovo “Karas”, kuriame Ingeborga Dapkūnaitė pasirodo nekaltos kraugerių čečėnų aukos tipažu (apie vaidmenį kalbėti būtų sunku). Dabar šis meistriškai sukurtas, tačiau vienapusiškai, kaip imperijai reikia, traktuojantis Čečėnijos karo įvykius filmas ateina ir į namus (“TV1000”, antradienį, balandžio 22 d., 13.00 val., ir kitądien, 7.00 val.). Man jis teprimena sovietų laikais populiarų ir kiekvienam menininkui, manau, labai užgaulų pasakymą “politinis užsakymas”.
Tipiškai buržuazinei prancūzų naujai melodramai “Netoli nuo dangaus” (“RenTV”, trečiadienį, balandžio 23 d., 22.20 val., ir kitądien, 8.15 val.), kurioje senstanti Catherine Deneuve dūsaudama prisimena jaunystę, turbūt lemtas tik šios dienos madingumas. Užtat ispanų režisieriaus Joaquino Oristrellio “Be gėdos” (1 Baltijos kanalas, sekmadienį, balandžio 20 d., 22.40 val., ir penktadienį, balandžio 25 d., 1.50 val. - čia seansas “pelėdžiukams”!), šmaikščiai pasakojantis apie artistinę bohemą, gana neblogai tęsia Pedro Almodovaro tradiciją. Tik ar reikalingi “Almodovarai-2”?
Jau esu rašęs apie puertorikiečių literato, narkomano, skandalisto Pinero šiandien labai madingą kino biografiją - tiek, kad aktorius Benjaminas Brattas ko negavo “Oskaro”. Gyvus draiskalus - montažo prasme - primenantį ir savaip dreskiantį sielą filmą “Pinjeras” vėl kartoja “Vinita” (pirmadienį, balandžio 21 d., 18.30 val.). Pamatyti verta.
Asmenys ir datos
Daugiausiai šios televizinės savaitės seansų yra skirta amerikiečių biografinei juostai “Norma Džin ir Merilin” (“TV1000”, sekmadienį, balandžio 20 d., 17.00 val., kitądien, 11.00 val., ketvirtadienį, balandžio 24 d., 13.00 val., ir net penktadienį, balandžio 25 d., 7.00 val.). Nemažai kas žino, kad skurdi pozuotoja Norma Jean vėliau tapo superžvaigžde Marilyn Monroe. Tačiau kurti biografinę juostą apie šią tragišką karjerą - rizikingas dalykas. Nors Mirą Sorvino ir šukuoja panašiai, ir biustas galingas, ir aktorė nebloga - jos plastikoje, šypsenoje visiškai nėra to Marilyn įžūlaus drovumo, o nepatikėjus pagrindinio vaidmens atlikėja ir pats filmas atrodo kiek butaforiškas, tik perpasakojantis vieną gyvenimą.
Kas kita - filmas “Airis” (LNK, ketvirtadienį, balandžio 24 d., 22.35 val.), nes žiūrovui visiškai tas pats, kaip atrodė žymi anglų rašytoja Iris Murdoch, ar jos buvo panašios su puikia aktore Judi Dench, ar ne. Svarbiau, kad aktorė giliai prasibrauna ne tik į asmeninių kūrėjos jausmų sferą, į profesinį jos jaudulį, bet ir verčia mus užjausti realią heroję, kai šią it šiuolaikinis prakeikimas užklumpa Alzheimerio liga. Tą pačią aktorę galima pamatyti dar viename savaitės filme - “Ponia Braun” (“TV1000”, sekmadienį, balandžio 20 d., 19.00 val.), kur ji, priešingai lūkesčiams, vaidina ne pavadinimo heroję, o našlaujančią Anglijos karalienę Viktoriją. O “ponia Braun” rūmų šmaikštuoliai už jo škotišką sijonėlį praminė... naująjį arklininką, su kuriuo didingą, griežtą moterį ima sieti tam tikri elementarūs žmogiški saitai, tokie reti šioje ceremoningoje aplinkoje.
Juokinga, kai mūsų televizijos pamiršta datas, kai TV4 demonstruoja prancūzų komediją “Linksmų Velykų” su Jeanu Pauliu Belmondo... kaip tik po Velykų, pirmąją darbo dieną (antradienį, balandžio 22 d., 15.00 val.). Štai rusai savojo Lenino gimtadienio nepamiršo, rodo dokumentinę juostą apie aktorius, dažniausiai vadą vaidindavusius (“Vadai. Trys Leninai” - TVS, antradienį, balandžio 22 d., 20.50 val.), ir net gana neutralią, be ypatingų liaupsių, bet nuobodžią vaidybinę juostą “Mėlynasis sąsiuvinis” (“Naše kino”, antradienį, balandžio 22 d., 0.20 val.).
Pirmąjį gražųjį mūsų talentingojo Kosto Smorigino jubiliejų epizodiškai prisimena tik “Kultūros namai” (LTV, trečiadienį, balandžio 23 d., 22.00 val.), regis, dar laidelė “Kino pasaulyje” (LTV, antradienį, balandžio 22 d., 22.00 val.). O kaip mielai ta proga pasižiūrėčiau kokį visą vaidybinį jo filmą! Štai Vidas Petkevičius neseniai šventė kūrybinės veiklos 30-metį, jiedu su Kostu kuria pagrindinius vaidmenis viename geriausių Algimanto Puipos filmų “Amžinoji šviesa”. Kodėl nepriderinus, neparodžius? Deja, toks klausimas buvo ir lieka retorinis.
Atsipeikėti besikvatojant
Velykoms televizijos mus apibėrė geresnėmis ir prastesnėmis komedijomis. Čia ir gana debiliškas “Ostinas Pauersas - šnipas, kuris mane suviliojo” (TV3, sekmadienį, balandžio 20 d., 20.30 val.), ir ne aukščiausio skonio parodija “Robinas Hudas. Vyrai su triko” (LNK, pirmadienį, balandžio 21 d., 16.40 val.), bet ir šaunūs fantastiniai “Vyrai juodais drabužiais” (LNK, sekmadienį, balandžio 20 d., 21.00 val.), ir vėl mieloji “Amelija iš Monmartro” (kabelinės televizijos, pirmadienį, balandžio 21 d., 21.00 val.), juosta, pati spindinti kaip tas velykinis margutis.
Iš tokių retesnių ir prasmingų linksmybių norėčiau pažymėti gruzinų “Plaukiką” (“RTR Planeta” ir VTV, šeštadienį, balandžio 19 d., 21.00 val., ir antradienį, balandžio 22 d., 14.00 val.). Trumpas pokštas apie gruzinų stipruolių dinastiją, kiekvienas kurių plaukte įveikia Lamanšo nuotolį, kadaise sukėlė nesuvokiamą sovietų cenzūros susierzinimą (gal dėl ekrane, be abejo, egzistuojančių nacionalinio pasididžiavimo motyvų). Filmą karpė, jį vis nuimdavo nuo ekranų, nepadėjo net tarptautinio San Remo festivalio, į kurį “Plaukikas” pateko, kiek pamenu, kontrabanda, Didysis prizas.
Bet kiekvieną religinę šventę suvokiu ne vien kaip laisvadienį ir tik linksmybių zoną. Manau, Velykoms gražiai tinka lenkų demonstruojama klasikinė Fredo Zinnemanno “Vienuolės istorija” (TVN7, šeštadienį, balandžio 19 d., 8.50 val.), kurios herojė, kuriama nepamirštamai trapios Audrey Hepburn, ne su viskuo taikosi, bet ir sugeba, kai reikia, pamaištauti.
Labai “velykinis” man atrodo tragikomiškas vokiečių filmas “Beldžiant į dangaus vartus” (TV4, pirmadienį, balandžio 21 d., 22.30 val.). Du ligos pasmerkti jaunuoliai (vieną jų vaidina labai išpopuliarėjęs Tilas Schweigeris) dar turi žemiškų, kartais visai kvailokų interesų. Na, pirmąsyk pamatyti jūrą - dar suprantama, bet pasimylėti su dviem moterim iš karto? Herojai daro viską, kad dar suspėtų, o filmo autoriai apgaubia tuos jų siekimus ir paskutines žūtbūtines pastangas linksmai liūdnoka, nepamirštama nuotaika. Jei kas paniekins tuos bernus mirtininkus - temeta į mane akmenį.
Išliekantieji
Gerai, kad ne per pačias Velykas rodomas garsusis Ingmaro Bergmano “Tylėjimas” (LTV, antradienį, balandžio 22 d., 22.00 val.), nes jis, apeliuodamas į totalų Dievo tylėjimą, gali sugriauti bet kokią šventinę nuotaiką.
Apie tylintį Dievą užsiminta jau praėjusio antradienio filme “Komunija”, bet galinga menine jėga “Tylėjimas” šį toli pralenkia ir bent man yra baisesnis ne tik už Michelangelo Antonionio nekomunikabilumo juostas, tačiau net ir tiesiogiai už naivokus siaubo filmus. Matyt, tuo metu (1963 m.) Bergmanas dar nebuvo suradęs kur kas vėlesnio, irgi baisaus, bet paliekančio viltį filmo “Šnabždesiai ir riksmas” formulės: “Kiti žmonės - ne pragaras, o mūsų išsigelbėjimas”.
“Tylėjime” kaip tik - pragaras. Dvi seseris, atsirandančias nepažįstamame, nežinoma kalba bendraujančių žmonių mieste, genialiai vaidina Ingrida Thulin ir Gunnelė Lindblom. Bet nieko giminiško jų nesieja, tarp jųdviejų nusidriekusi draudžiamos meilės ir neapykantos gija, regis, prilygina moteris irgi svetimų tautų atstovėms. “Tylėjimas”, persmelktas visiškos nevilties, žeidžia tuo labiau, kad seserų abipusis pažeminimas vyksta vienos jų sūnelio, matyt, irgi išaugsiančio absoliučiai vienišu padaru, akyse. Net Bacho muzika ne vienija, o lyg skiria žmones... Natūralu, kad po tokio kraštutinio kūrinio pats Bergmanas panūdo sukurti komediją (“Kad ir ką kalbėtų apie visas tas moteris”), bet apie jos rodymą LTV cikle lyg ir negirdėjau.
Postmodernistų brolių Coenų “Milerio perėja” (TV3, penktadienį, balandžio 25 d., 22.50 val.) siužeto prasme lyg artima neseniai kino teatruose matytam “Pražūtingam keliui” - tie patys senųjų gangsterių laikai, panašios moralinės pozicijos. Bet pastarasis filmas sezoną liks madingas ir pasimirš, todėl kad tai tiesiog dar viena gerai papasakota istorija, o “Milerio perėja” išlieka ne vien dėl istorijos, charakterių, bet ir dėl ironiško požiūrio į patį žanrą, dėl bendros pusiau mistinės atmosferos, kurioje reikšmingą vaidmenį gali turėti kokia nors elementari veliūrinė Gabrielio Byrne’o skrybėlė.
Greičiausiai pervertinu retai kada rodomą režisieriaus Sergejaus Ursuliako “Rusų regtaimą” (TV4, ketvirtadienį, balandžio 24 d., 20.15 val.), bet man atrodo, kad draugystės, išdavystės ir atgailos motyvai šiame filme išanalizuoti labai žmogiškai.
Ateinantį pirmadienį minėtąją rusų ir ukrainiečių savaitę “Lietuvoje” atidaro naujausias Kiros Muratovos filmas “Čechovo motyvai”, bet nemigos kamuojamieji gali išvysti šį sąmoningai absurdišką reginį, dėl kurio autorė kartais apkaltinama net... antihumanizmu (žinoma, kaltintojai tebegyvena su saldžia “socialistinio humanizmo” samprata jų proteliuose), dar anksčiau, jau šeštadienį (“RenTV”, balandžio 19 d., 24.00 val.). Kad ir ką Muratova kurtų - ar kandžią pasakaitę “Įsimylėjęs milicininkas”, ar “saloninę” juostą “Pomėgiai” - galinga jos individualybė visur daro savo.
Ryški individualybė - tai ir gerai atmintinas gruzinų meistras Otaras Joselianis (“Lapams krintant”, “Gyveno strazdas giesmininkas”), jau seniai iškeitęs tuomet dar Sovietų Sąjungą į koloritu bei pomėgiais jo tėvynei artimą Prancūziją. Bet štai bėda: kaip nenuolankus kūrėjas ironizavo socializmą, taip jis dabar tyčiojasi iš kapitalizmo įstatymų, daug kam Lietuvos piliečių, nesunkiai keičiančių odą, atrodančių kone šventais. O Joselianis (Yosseliani) - tikras menininkas, tad jis pasmerktas likti tuo “katinu, kuris vaikščiojo pats sau vienas”. Naujausią režisieriaus filmą “Pirmadienio rytą” matėme per LTV ir “Kino pavasaryje”, o priešpaskutiniu “In vino veritas” (kitas pavadinimas “Sudie, mano karvide” - “RenTV”, penktadienį, balandžio 25 d., 23.30 val.) galime dabar pasidžiaugti. Įvertinti paties autoriaus vaidinamo turtuolio norą drauge su “bomžu”, kurie ten, Prancūzijoje, vadinami tauriau - “klošardais” (clochard), sėsti į valtį su vyno buteliu ir oriai nusispjauti į visas savo pilis ir buržuazines žmonas. Laisvė svarbiau.
