Išimtimis, kurias Viešųjų pirkimų įstatymas numato socialinėms įmonėms, gali susivilioti ir sukčiai.
Kas yra privaloma
Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kad perkančioji organizacija apie supaprastintą pirkimą gali neskelbti, tai yra gali pirkti be konkurso.
Perkančioji organizacija, atlikdama supaprastintus pirkimus valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, ne mažiau kaip 10 proc. visų biudžeto asignavimų privalo skirti pirkimams iš socialinių įmonių, įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 50 proc. nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes.
Taip pat iš įmonių, kuriose dirba daugiau kaip 50 proc. neįgaliųjų, ir įmonių, kurių dalyviai yra sveikatos priežiūros įstaigos ir kuriose darbo terapijos pagrindais dirba ne mažiau kaip 50 proc. pacientų.
Įstatymas numato, kad supaprastinto pirkimo sutarčiai įvykdyti socialinė įmonė kaip subrangoves, subtiekėjas ar subteikėjas gali pasitelkti tik tokį pat statusą turinčias įmones ir įstaigas. Konkursas gali vykti tik tarp socialinių įmonių.
Apimtys išaugo
Šiuo metu jau yra paskelbti kvietimai teikti paraiškas dėl ES paramos viešajam sektoriui, tarp jų ir informacinių technologijų srityje. Dauguma socialinių įmonių neturi tinkamos kvalifikacijos ir gebėjimų įgyvendinti aukštųjų technologijų projektus, be to, nėra aiškus ne tik pirkimo, bet ir įgyvendinimo kontrolės mechanizmas.
Ūkio ministerija pabrėžia, kad, suderinus su ES direktyvomis ir pakeitus Viešųjų pirkimų įstatymo 91 straipsnį, padidėjo ir toliau laipsniškai didėja pirkimų iš socialinių įmonių apimtis.
Gerais norais grįsta
Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Jakštas yra sakęs, kad socialinės įmonės nepajėgios konkuruoti su kitais tiekėjais. Tačiau situacija nėra tokia paprasta, nes dabar kai kurios socialinės įmonės itin plačiai skelbiasi siūlančios supaprastinti pirkimus ir įsigyti jų paslaugas.
„Supaprastintas pirkimo būdas (jokių konkursų ir teismų) ir viskas pagal įstatymą“, − argumentuojama vienos iš socialinių įmonių tinklalapyje skelbiamame siūlyme pirkti jos paslaugas.
Dar vienas aspektas yra tai, kad socialinės įmonės, suuodusios, jog kuri nors perkančioji organizacija dar nėra skyrusi 10 proc. asignavimų viešiesiems pirkimams iš socialinių įmonių, gali tuoj pat pateikti pretenziją ir pareikalauti nutraukti pirkimo procedūrą. O tuomet vėl pasiūlyti savo paslaugas pirkti be konkurso.
Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Rimgaudas Stanislovas Vaičiulis kategoriškai paneigė, kad tokios pretenzijos yra galimos. „Kaip gali būti teikiamos pretenzijos, jeigu apie pirkimus organizacijos paskelbia tik metų gale? Įmonės net negali žinoti, kad perkančiosios organizacijos nėra skyrusios minėtų 10 proc.“, − tikino R. S. Vaičiulis.
O kaip būti tikram, kad socialinėmis įmonėmis ir galimybe per jas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose be konkurso nepasinaudoja paprastos įmonės? Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius teigė, kad pirkimams iš socialinių įmonių taikoma tokia pati tvarka ir tikrinimas kaip kitiems. Apie panašius pažeidimus direktorius sakė negirdėjęs.
TIK FAKTAI
Manoma, kad svarbiausios Lietuvoje vykstančių viešųjų pirkimų problemos, susijusios su korupcija, yra šios: pažintys dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose; informacijos apie viešuosius pirkimus stoka; politikų įtaka viešųjų pirkimų procedūroms; mažiausios kainos faktoriaus, kaip pagrindinio vertinimo kriterijaus, taikymas; nepakankama Viešųjų pirkimų komisijos narių kvalifikacija (Viešųjų pirkimų tarnyba, 2009−2011 metų strateginis veiklos planas).
Supaprastinti pirkimai atliekami laikantis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo, abipusio pripažinimo ir proporcingumo principų, konfidencialumo ir nešališkumo reikalavimų. Priimant sprendimus dėl pirkimo dokumentų sąlygų, vadovaujamasi racionalumo ir sąžiningos konkurencijos principais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklės).
