Amerikietės rašytojos ir žurnalistės Ellen Cassedy penki giminaičiai buvo Šiaulių gete. Ji aplankė geto vietą, ieškojo šeimos namų, bet šie neišlikę. Moteris siekia lietuvius ir žydus susodinti prie bendro stalo, ir, įveikus praeitį, kurti tolerantišką ateitį. Pažindama savo šeimos ir lietuvių patirtį, rašytoja ieško atsakymo, kas yra blogis ir gėris.
Meilės ir skausmo mišinys
Vakar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje E. Cassedy pristatė lietuvių kalba išleistą jos knygą „Mes esame čia. Atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“.
Rašytojos giminaičių iš motinos pusės šaknys – Rokiškyje. Vėliau giminės kelias nusidriekia į Šiaulius.
Pirmą kartą į Lietuvą E. Cassedy atvyko 2002 metais, po dvejų metų grįžo atgal.
Rašytoja sako, jog mirus mamai į ją pradėjo grįžti šeimos istorija. Kadangi E. Cassedy mama vartodavo keletą jidiš kalbos žodžių, rašytoja, išgirdusi apie jidiš kalbos vasaros kursus Vilniuje, neabejojo: ji ten turi būti.
Atvykus į Lietuvą, iki tol visiškai nepažintą kraštą, E. Cassedy apėmė dvejopa būsena. Šilti jausmai gražiam kraštui persipynė su žinojimu, kad čia buvo išžudyti žydai. Greta skausmo – viltis.
„Lietuva man buvo kitas pasaulis. Bet čia aš jaučiausi kaip namie. Atrodė, kad pastatai – pažįstami. Patiko jaukios gatvelės. Mane apėmė meilės ir skausmo mišinys“, – prisimena rašytoja.
Dvi patirtys
Lankydamasi Rokiškyje, E. Cassedy susipažino su vietos gyventoju Steponu. Jam 1941 metais buvo septyniolika. Prieš mirtį Steopnas norėjo pasikalbėti su žydu.
Iš pradžių savo istoriją vyras pasakojo nepakeldamas akių. Tragedija vyko jo akyse: atimtas žydų turtas, myriop siunčiami senoliai ir kūdikiai.
„Buvo baisu“, – verkdamas pasakojo jai senolis. Tąkart jis, jaunuolis, per geto tvorą žydams iš savo vežimo mėtė morkų.
„Ar Steponas galėjo daugiau padaryti? Mesdamas morkas, jis rizikavo savo saugumu. Gal kas nors pasakys, jog jis nieko nepadarė, bet turime suprasti Stepono patirtį: kiek joje yra konflikto ir pastangų“, – sako rašytoja.
Išvardijusi skaudžius holokausto skaičius, amerikietė stabtelėjo ties išgyvenusiais: tarp 6 procentų išlikusių buvo ir jos dėdė Vilis Levinas.
Prieš dukterėčios kelionę į Lietuvą tuomet 87 metų dėdė pasisakė priklausęs geto policijai, kuri privalėjo vykdyti vokiečių įsakymus.
E. Cassedy gretina dėdės V. Levino ir Stepono patirtį – kokį pasirinkimą jie turėjo? Rašytoja pabrėžia, jog, permąstant laiką, ypač yra svarbi individo istorija.
Tarp juodo ir balto
Po susitikimo E. Cassedy atsakė į „Šiaulių krašto“ klausimus.
– Jūsų šeimos istorija susieta su Šiauliais. Kokia ji?
– Mano dėdė Vilis, būdamas trylikos, iš Rokiškio atvyko į Šiaulius. Jis gyveno pas dėdę Aroną Leviną, kuris buvo antras geriausias kirpėjas Šiauliuose. Jo salonas veikė Vilniaus gatvėje.
1941 metais penkių asmenų šeima pateko į Šiaulių getą: dėdė Vilis su mama bei Aronas su žmona ir dukterimi.
Jie visi išgyveno gete. Manau, išlikti jiems padėjo tai, kad Vilis buvo geto policijos narys.
Getą likvidavus, žydai traukiniais išvežti į Štuthofą ir Dachau. Viena iš šeimos moterų mirė, dvi statė laikinus tiltus. Karo pabaigoje jos išgyveno mirties žygį.
Vyrai pateko į Dachau. Jie ištvėrė koncentracijos stovyklą, o mirties žygyje mano dėdė Aroną nešė ant nugaros, nes šis buvo per silpnas eiti.
Dėdė V. Levinas po karo išvyko į Ameriką, o Aronas, susiradęs dukterį ir žmoną, grįžo į Šiaulius.
Aronas buvo sulaikytas ir uždarytas KGB kalėjime Vilniuje, keliems metams išsiųstas į Sibirą, Irkutską. Vėliau, baimindamasi dėl ateities, šeima apsigyveno Rygoje.
Su V. Levinu JAV aš kartu gyvenau. Kai jis pasisakė priklausęs žydų policijai, kilo daug moralinių klausimų.
Primo Levi, išsigelbėjęs iš Aušvico, pradėjo vartoti sąvoką „pilkoji zona“, skirtą apibūdinti žmonėms, kurie buvo tarp gėrio ir blogio. P. Levi sakė, kad mes negalime jų kaltinti. Kaltinkime sistemą.
Kas juos gali teisti? Mano dėdė ir lietuvis Steponas, apie kurį kalbėjau, buvo du poliai, dvi patirtys: lietuviška ir žydiška.
Atvykusi į Lietuvą, norėjau kuo daugiau suvokti, suprasti, priartėti prie patirties, ką reiškė gyventi tuo metu.
– Dabar turite daugiau klausimų ar atsakymų?
– Vien tik klausimai. Jie niekada nesibaigs. Vis klausiu: kas yra gėris, kas yra blogis? Turime sukurti tolerantiškesnę visuomenę, kad negrįžtume prie taško, kai pasirinkimas neišvengiamas.
– Ar klausiate savęs, kaip jūs būtumėte pasielgusi?
– Taip, žinoma! Visi to turime savęs paklausti. Ar man užtektų drąsos? O gal būčiau stebėtoja? Negalime būti arogantiški, sakydami: „Aš tai būčiau...!“
Susidurianti istorija
– 2004 metais pirmą kartą lankėtės Šiauliuose. Kokias emocijas teko išgyventi mieste, kur gyveno ir kentėjo jūsų giminaičiai?
– Ieškojau šeimos namų, bet jie neišlikę. Radau buvusį kirpyklos saloną, mokyklą, kurią lankė dėdė.
Į geto vietą norėjau vykti viena. Atsisėdau netoliese buvusio geto vartų. Nenorėjau įkelti kojos.
Nors buvo rugpjūtis, diena buvo šalta. Atpažinau statinius: raudonasis kalėjimas, Ch. Frenkelio fabrikas, buvusios žydų kapinės.
Galiausiai žengiau žingsnį. Mane nustebino, kad getas buvo toks mažas! Čia gyveno 5 tūkstančiai žmonių, nors tai – tik kelios gatvelės. Geto vartų vieta. Čia siaubingą dieną, kai per „kinder akcje“ buvo suimami vaikai, stovėjo mano dėdė.
Kita istorija: abu dėdės paslėpė dvi mažas mergaites, kurias kitą dieną perdavė lietuviams. Mergaitės išgyveno.
Getas buvo toks tylus ir tuščias. Nors stengiausi išgirsti žydų dvasias, nieko nejaučiau.
Įsėdusi į autobusą, rankose laikiau jidiš vadovėlį. Pakelėje išvydau tautiniais rūbais vilkinčius žmones su gėlėmis rankose. Mano bendrakeleivė paaiškino, kad sukanka 15 metų nuo Baltijos kelio. Istorija persipynė! Ir man visada taip nutinka: viena istorija susiduria su kita.
– Kaip šiandien jaučiatės Šiauliuose?
– Vėl pažiūrėjau į buvusį saloną: praėjusį kartą „Aušros“ muziejuje Leibos Lipšico surinktuose metraščiuose radau keletą salono reklamų, perfotografavau.
Jaučiausi ypatingai, kai susitikime bibliotekoje beveik 100 mokinių, mokytojų manęs klausė įdomių klausimų.
Mokinių pasiteiravau amerikiečių užduodamo klausimo, ar Lietuvos mokyklose studijuojamas holokaustas? Po susitikimo prie manęs priėjęs mokinys dar kartą pabrėžė, kad perduočiau, jog holokausto istorija yra vienas iš svarbiausių dalykų, kurį jie mokosi.
Viešint Lietuvoje, nėra vien saldžios akimirkos. Iš mokinių esu išgirdusi ir tokių klausimų: „Ar nieko nebuvo pozityvaus holokauste?“, „Iš istorijos žinome, kad žydai buvo nekenčiami. Gal tai – ir jų pačių kaltė?“
– Ar radote atsakymą, kodėl Lietuvoje kaimynas atsisuko prieš kaimyną?
– Ne. Versijų kelia istorikai. 1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, šalis neteko lyderių, visuomenei tai – didžiulis smūgis. Prisidėjo didžiulė vokiečių propaganda. Žmonės manė, kad žydai lėmė okupaciją, bet tai – mitas. Žmonės buvo išsigandę, o lyderių nebuvo. Tie, kurie buvo likę, nežengė lemiamo žingsnio.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
