Tačiau merginos atviros – dabar, nors vaikystėje ir nekonfliktuodavo, sutaria daug geriau. O kur dar ir naujos patirtys bei planai ateičiai!
Ar tikėjote stebuklais, kai buvote mažos?
Ineta: Žinoma, iki tam tikro amžiaus tikrai tikėjome. Kažkada, kai man buvo 4 metai, o Irūnai – 5, visą naktį vis bandėme prabusti, kad pažiūrėtume, kada gi tas Kalėdų senelis atneš mums dovanas. Aišku, ryte atsikėlėme viską pramiegojusios, o Irūna puolė pasakoti, ką senelis mums atnešė.
Galbūt ir viena kitą bandydavote kažkaip smagiai apgauti, nustebinti?
Ineta: Irūna viską ant manęs bandydavo, kadangi aš būdavau mažesnė. Pavyzdžiui, buvo uždėjusi ant mano veido kojinę ir pradėjo įvairiai karpyti, kad tiktų užgavėnėms.
Irūna: Tikėjome ir tokiu stebuklu, kad iš karklų kačiukų, užaugs tikrieji kačiukai. Mes juos maitinome ir girdėme, kol vyresni nepaprotino (juokiasi).
Ineta: Arba dar esame abi galvojusios, kad vištos kiaušinį galime išperėti ir pačios – todėl išbandėme ir tai.
O ar apskritai vaikystėje sutarėte?
Irūna: Manau, kad dabar mes sutariame kur kas geriau. 24 valandos per parą kartu išmušdavo iš vėžių ir išvesdavo iš proto (šypsosi).
Kiek ilgiausiai esate susipykusios?
Ineta: Neilgai, iki dienos – kitaip nebeištempdavome. Kartu dirbome, mokėmės, tai mums net aplinkybės to neleisdavo (šypsosi).
Ar dabar stengiatės palaikyti ryšį, kaip ir anksčiau? Galbūt kiekvieną dieną susikambinate?
Ineta: Jei nesusiskambiname, tai bent jau susirašome.
Gal turite kokį specialų savo ritualą, tradiciją?
Irūna: Mėgstame kartu lauktis (juokiasi). Kadangi gyvename atskirai, bendrų tradicijų neturime, bet neseniai pirmąkart kartu seseriškai atostogavome. Per tiek metų pagaliau išbandėme tokį dalyką. Sekėsi tikrai gerai – kartosime.
