Kaune, prie Urmo bazės, tikras knibždėlynas ne tik žmonių, bet įvairiausių antikvarinių įdomybių. Tarp jų ir kelis tūkstančius kainuojančios norvegiškos krosnys, vienetiniai žalvario ar porceliano dirbiniai, triūbos, spintos, balalaikos, taip pat visiški niekalai: raktai be spynų ar puodeliai su Putino atvaizdu.
Visgi net ir pardavėjai pripažįsta, kad daugelį savo parduodamų daiktų patys sunkiai panaudotų ar rastų jiems namie vietos. Pardavinėjant antikvarinius daiktus jokių madų ar tendencijų nei vaikomasi, nei pastebima. Čia vyrauja tik viena taisyklė: kuo seniau ir keisčiau, tuo geriau.
Tiesa, senturgio pardavėjai pastebi, kad kur kas greičiau nuo prekystalių dingsta pigesni niekučiai. Brangiems ir istorinę vertę turintiems daiktams tenka pirkėjo laukti ilgėliau.
Antikvarinius turgus pamėgę kauniečiai sako, kad tokie daiktai traukia savo istorijom ir sužadina prisiminimus.
Šį kartą antikvarinių daiktų senturgis išsiplėtė iki keturių tūkstančių kvadratinių metrų, o parduoti savo senienas pardavėjai atvažiavo ir iš Latvijos, Estijos, Čekijos.
