Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Linas Karpavičius
1 d. ·
Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje.
Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį.
Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti.
Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti, - privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas:
Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legionai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai.
Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais.
Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį.
Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo - krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės ji nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, -"susitaikymo" bet kuria kaina.
1 d. ·
Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje.
Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį.
Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti.
Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti, - privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas:
Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legionai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai.
Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais.
Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį.
Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo - krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės ji nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, -"susitaikymo" bet kuria kaina.
Linas Karpavičius
1 d. ·
Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje.
Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį.
Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti.
Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti, - privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas:
Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legionai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai.
Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais.
Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį.
Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo - krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės ji nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, -"susitaikymo" bet kuria kaina.
1 d. ·
Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje.
Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį.
Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti.
Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti, - privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas:
Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legionai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai.
Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais.
Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį.
Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo - krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės ji nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, -"susitaikymo" bet kuria kaina.
Linas Karpavičius
1 d. ·
Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje.
Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį.
Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti.
Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti, - privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas:
Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legionai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai.
Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais.
Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį.
Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo - krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės ji nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, -"susitaikymo" bet kuria kaina.
1 d. ·
Imperijos negalima nukariauti, jei ji nesugriūva pati. Roma pradėjo griūti iš vidaus didžiausios savo galybės laikais, III amžiuje.
Prasidėjo nuo patriotizmo stokos. Valdančioji politikierių bei milijonierių viršūnė vis mažiau paisė tautos gerovės, valstybės interesų. Imperija jiems atrodė tokia galinga, jog paskiro asmens veiksmas, kad ir kažin kaip netikęs, regis, negalėjo jos netik pažeisti, bet ir palikti pastebimos žymės. Mastodontas nebijo uodo, siurbiančio kraujo lašeIį.
Bet tų uodų priviso per daug, - milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet nepataisomai virto kyšininkų, sukčių, kombinatorių mafija. Procesas truko ilgai, per šimtą metų, bet jo pasėkos buvo baisios. Nežymiai, diena iš dienos, mikroskopiniais gabalėliais termitų graužiamas, milžiniškas pastatas staiga pradėjo svyruoti.
Pirmiausia žlugo finansai. Jau keliasdešimt metų smarkėjanti infliacija, pradžioje mažinant auksą monetose, kol sidabro pasidarė 98%, po to sidabrą atskiedžiant variu, kol beliko gryni variokai, pagaliau dauginant tuos, kol jų niekas nebenorėjo rankon imti, - privedė prie visiško valiutos bankroto. Prisireikė grįžti į mainus natūra. Valstybės stuburkaulio, ekonomikos lūžis iššaukė dvi pasėkas:
Pirma, suiro kariuomenė. Civis Romanus (Romos pilietis) jau anksčiau griežtai atsisakė eiti ginti tėvynės, tad ir mobilizacijos teko atsisakyti, nes revoliucinių nuotaikų šaukiamieji, davus jiems į rankas ginklą, darėsi pavojingesni už priešus. Beliko paskutinė išeitis,- samdomieji svetimšalių legionai, Sarmatijos gyventojų pertekliaus raitelių pulkai.
Bet, kai iždas išseko, tie samdiniai pasijuto padėties šeimininkais.
Antra, suiro ir pati romėnų tauta. Gyventojų masės, valstybės aparato supuvimo sudemoralizuotos, pergyveno pasaulėžiūros lūžį.
Susiejant visus negalavimus su senųjų dievų tikyba, (mat, imperatorius buvo kartu ir pusdievis (divus) ir vyriausias šventikas), liaudis griebėsi naujo išganymo mokslo - krikščionybės. Modernios tikybos pranašai skelbė meilę ir taiką. Gavę per vieną, jie atkišdavo kitą skruostą. Nuolatinių tolimų pasienio karų (kurių reikšmės ji nesuprato) išerzinta ir nuvarginta tauta metėsi kiton priešingybėn, -"susitaikymo" bet kuria kaina.
Paprasciausiai tvarte labai dideles bedos, VISUR!,
--o dydziausia beda,- dinastijos broileris ir onyte, kubiliaus kasininke.
Ka tik jie bedarytu vien nelaimes ir nuostoliai Lietuvai ir pilieciams; - ir artejancio kurstomo karo nuojauta ir nuolatinos panikos, gasdinimo, santazo veikimas pries LR!
Na, bet tai juk NIEKO NAUJO? - Ar ne pilieciai??? -- Ar mums tai patinka? -- O GAL PABUSKIME ir KELKIMES???
--o dydziausia beda,- dinastijos broileris ir onyte, kubiliaus kasininke.
Ka tik jie bedarytu vien nelaimes ir nuostoliai Lietuvai ir pilieciams; - ir artejancio kurstomo karo nuojauta ir nuolatinos panikos, gasdinimo, santazo veikimas pries LR!
Na, bet tai juk NIEKO NAUJO? - Ar ne pilieciai??? -- Ar mums tai patinka? -- O GAL PABUSKIME ir KELKIMES???
REKLAMA
REKLAMA
Seimo komisijai pateikus išvadas dėl VSD, Nausėdos parlamente vyks tolimesnis svarstymas