Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Vytautas Jankauskas 2007-09-12 11:10:41
Tai, kas čia bus išdėstyta, ir yra ta Tiesa, kurios iki gali neišsiaiškino nei visuomenė, nei žurnalistai, nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, kurie lyg ir bandė kažką suvokti, bet taip beveik nieko ir nesužinojo. Jiems aišku tapo tik tai, kad departamento vadovybė, su generaliniu direktoriumi priešakyje, remiama „valstybininkų“ klano, pasiuntė visus toli toli, o NSGK nurodyta kryptimi ir nuėjo.
Yra labai daug dalykų, kuriuos reikėtų apžvelgti, bet tam reikia kur kas gilesnio tyrinėjimo, kuriam kol kas nėra galimybių, nes VSD ir šluotų skaičius yra valstybinė paslaptis.
Norint nors šiek tiek suprasti VSD ir joje dirbančių padorių žmonių tragediją, reikėtų panagrinėti institucijos vystymosi chronologiją.
Pradėti reikėtų nuo to, kad valstybės saugumą turinti užtikrinti tarnyba (visame pasaulyje laikoma viena iš svarbiausių institucijų) buvo kuriama su ypatingai atsainiu valstybės vadovų požiūriu į ją: lyg ir reikia tokios tarnybos, sutinkam ją įsteigti, bet toliau tai jau problemos tų, kurie toje tarnyboje dirbs. Visas dėmesys ir finansavimas buvo skiriami tuo metu veikusiam Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriui, o VSD nepalikta nieko. Galbūt todėl pirmais jos vadovas Mečys Laurinkus, pasiblaškęs keletą mėnesių, atsisakė vadovo pareigų ir pasitraukė.
Naujai atėję vadovai V. Zedelis, Z. Vaišvila bandė įrodyti, kad tokia tarnyba reikalinga, stengėsi į ją kviesti žmones, bent šiek tiek suprantančius, kas yra specialioji tarnyba, ir ką ji turi veikti. Tam tikri žingsniai buvo sėkmingi, tačiau neilgam, nes greitai prasidėjo sunkiai paaiškinami pokyčiai.
Tarnyba vadovauti buvo paskirti žmonės, nukentėję nuo sovietinių spec. tarnybų (konkrečiai KGB), todėl manantys žiną, kaip organizuoti valstybės saugumą užtikrinančios tarnybos veiklą. Tokių pokyčių rezultatai buvo klaikūs. Į tarnybą pririnkta asmenų, kuriuos mokyti jau buvo per vėlu. Galų gale skirtas visiškai spec. tarnybai nepritaikytas pastatas, prisigėrė naftalino kvapo nuo jame besilankančių garbaus amžiaus „specialistų“. Su pirmąja darbuotojų banga atėję žmonės (ypač iš buvusių sovietinių struktūrų) buvo išmetami be jokios atrankos, be įvertinimo, nepaisant jų požiūrio į vykstančius Lietuvoje procesus, atmetant bet kokią jų panaudojimo galimybę. Visus lauk - ir viskas. Rezultatas: tarnyba egzistuoja, turi pavadinimą, joje yra darbuotojų, jie gauna atlyginimą, o veiklos beveik jokios.
Kitas VSD vystymosi etapas siejamas su naujo vadovo paskyrimu. Atėjus į tarnybą Jurgiui Jurgeliui, atsirado vilties, kad gal dabar bus pradėta tai, kas turėjo būti daroma nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios, o valstybės saugumas taps jaunos Respublikos vadovų prioritetu. Tačiau gyvenimo realijos buvo kiek kitokios- finansavimas liko simbolinis, požiūris į tarnybą - ne ką rimtesnis. Kaip ir ankstesni vadovai, J. Jurgelis blaškėsi, stengdamasis kaip nors įrodyti savo, o tuo pačiu ir tarnybos svarbą bei reikalingumą.
Vienintelis šviesesnis įvykis buvo Valstybės saugumo departamento įstatymo priėmimas, bandant jame pateikti tarnybos veiklos gaires, funkcijas ir pan.
Tačiau praktiškai tuo viskas ir pasibaigė. Valstybės vadovai patys sunkiai įsivaizdavo, ko jiems reikia iš šios tarnybos ir ką ji gali, todėl naujasis VSD vadovas, remiamas tuometinio premjero, puolė spręsti aktualiausios to meto problemos – stojo į kovą su kontrabanda. Ir tai buvo daroma, esant visai aibei operatyvinės veiklos subjektų, kuriems kova su kontrabanda buvo tiesioginis uždavinys. Apie VSD įstatyme nurodytų tiesioginių funkcijų (žvalgybos, kontržvalgybos, ekonominių procesų tyrimo, visuomeninių-politinių procesų tyrimo ir kt.) vykdymą buvo ilgam primiršta. Reikėjo rasti, kuo pasigirti, o tam labai tiko išaiškinti kontrabandos atvejai, sulaikymai ir t.t. Operatyvinės veiklos prasme tarnyba metėsi tik į vieną sferą, o jos darbuotojai atsidūrė pasienyje, kur ir taip jau darbavosi muitininkai, pasieniečiai, policininkai. Metams bėgant, teko konstatuoti faktą, kad tarnyba ir toliau išliko embrioninėje būsenoje.
Ir štai departamentui vadovauti paskiriamas (jau antrą kartą) M. Laurinkus. Jo veiklos pradžia teikė optimizmo – normaliai sudėliota struktūra, atsirado galimybių priimti naujus darbuotojus, atlikta keletas rimtesnių operacijų, ženkliai suaktyvintas bendradarbiavimas su užsienio partneriais. „Paksiados“ metu tarnyba parodė, kad turi stuburą ir sugeba atlaikyti įvairiapusišką spaudimą. Visa tai leido tikėtis, kad pagaliau tarnyba įgaus savo svorį kitų institucijų tarpe, ir jos vaidmuo, užtikrinant valstybės saugumą, taps svarbiausiu, beliks tik nuosekliai dirbti, vykdant visas įstatymuose numatytas funkcijas. Deja, visa tai pasirodė tik rožinės VSD dirbančių sąžiningų žmonių svajonės.
Tarnybai stiprėjant, atsirado veikėjų, puikiai suprantančių, kokios galimybės atsiveria, turint priėjimą prie VSD disponuojamos informacijos. Ir štai čia kyla vienas iš pagrindinių klausimų, ar M. Laurinkus pats prisijungė prie besikuriančios „valstybininkų“ grupės, ar jį kažkas prijungė. Dar pirmos V. Adamkaus kadencijos metu, skant škia, pradėjęs formuotis „valstybininkų“ klanelis pamažu įgavo rimto darinio, nors ir neįregistruoti Teisingumo ministerijoje, formas. Klanas, į kurio sudėtį įtraukiami tie patys žmonės, apie kuriuos dabar labai plačiai rašo dar pajėgianti klanui pasipriešinti spauda, tampa rimtesnis net už interesų suburtus „Rotary“ ir panašius klubus, kurie tam tikra prasme ir buvo klano užuomazga: pažintys, problemų sprendimas, protekcijos ir pan. (Beje, M. Laurinkus irgi priklausė „Rotary“ klubui.
Januška, Valionis, Paulauskas, Stonys, Pocius (sąrašą būtų galima tęsti) puikiai suvokia, kokią reikšmę turi VSD informacinio aprūpinimo prasme. Tai disponavimas operatyvine informacija pačiomis įvairiausiomis temomis, kompromatai ir galimybė panaudoti techninį VSD potencialą savo reikmėms. Galų gale, VSD yra vienintelė tarnyba, vykdanti telefonų pasiklausymą, t. y., visada žino, kokia operatyvinė tarnyba (STT, FNTT, Policijos departamentas, Muitinės tarnyba ir kt.) kokio telefono klausosi. Todėl klanas dėjo visas pastangas, kad VSD jam būtų maksimaliai pavaldus.
Sunku būtų vertinti, ar situacija būtų tokia, kaip dabar, jei VSD vadovauti būtų likęs M. Laurinkus, kuris sugebėdavo sutelkti kolektyvą, išvengti dvaro intrigų ir daugmaž atsirinkti galinčius dirbti žmones. Galbūt todėl, pajutęs vis didėjančią klano įtaką jam, kaip VSD vadovui, o gal ir dėl kitų priežasčių, jis nusprendė pasitraukti , įsiprašydamas į kur kas lengvesnę diplomatinę tarnybą.
Ir štai čia įvyko blogiausia, kas galėjo nutikti specialiajai tarnybai. Klanas, veikdamas visu savo pajėgumu, į VSD Generalinius direktorius „prastūmė“, kaip iš pradžių atrodė, tylų, ramų bei darbštų M. Laurinkaus pavaduotoją Arvydą Pocių. Įspūdis pasirodė klaidingas A. Pociui tapus VSD vadovu, atsiskleidė visos neigiamos savybės, kurių pagalba pradėtas jau pradėjusios veikti tarnybos naikinimas.
A. Pocius su savo rezervistine KGB „kupra“ yra patogus, visų pirma, politikams. Tiek pozicijai: paliesi ką nors iš mūsų - nepalaikysim ir atleisim, tiek opozicijai: paliesi ką nors iš mūsų – rėksim, kad KGB susidorojimas. O klanas ramina: klausyk mūsų ir liksi VSD vadovu.
Bet kuris padorus žmogus, atrodo, turėtų suprasti padėties beviltiškumą ir pasitraukti, bet tik ne A. Pocius. Begalinis troškimas būti vadovu (norėjo būti Kauno apygardos prokuroru – nepaskyrė, norėjo būti LR Generaliniu prokuroru – nepaskyrė) pamina bet kokį padorumą – jis pasiruošęs laižyti visiems ir viską, kad tik būtų generaliniu direktoriumi. Klanas triumfuoja – VSD jo kišenėje.
A. Pocius tarnyboje pradeda tvarkytis, kaip savo kolūkyje. Iš tarnybos vienas po kito atleidžiami vieni labiausiai patyrusių aukštų pareigūnų – L. Petronis, J. Žėkas, A. Pautienis. Tiesa, jie atleidžiami gražiai – su palydomis ir dovanomis, nes turi ištarnautą stažą, leidžiantį gauti valstybines pareigūnų pensijas.
Į jų vietas skiriami paklusnūs ir rezervistui prisiekę Rupkus, Jurgelaitis, Paukštė, stebėtinai primenantys Švonderį ir Šarikovą iš nemirtingo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“. Aplink patį A. Pocių sukuriama patikima pavaduotojų kohorta: buvęs departamento švenčių ir vakarėlių vedantysis D. Dabašinskas, diksžokėjus su gera anglų kalba D. Jurgelevičius (čia, beje, išlenda faktas, kad A. Januška iki galo nepasitiki „bulvių maišu su kopūsto galva“, todėl iš URM atsiųstas prižiūrėtojas D. Jurgelevičius).
Ūkio reikalais ir toliau „teisingai“ užsiima A. Balzaris. Gerai revizijai tame ūkyje tikrai būtų, kas veikti, o medžiagos užtektų ne vienam ikiteisminiam tyrimui, kurie ne tik A. Pocių, bet ir M. Laurinkų su J. Jurgeliu užkabintų. Ir tik A. Tekorius neįsipaišo į kompaniją. Tiesa, jį kviečia į baliukus, bet pinigais nesidalija. Taigi, klanas, atrodytų, jau pasiekė norimų rezultatų, VSD užvaldyta ir, nuosekliai einant toliau, lieka Vyriausybė ir Prezidentūra. Pastaroji jau praktiškai užimta, nes garbaus amžiaus Prezidentas neturi realių galimybių atsekti ir įspėti savo patarėjų, jau seniai dirbančių klanui, intrigų vingių ir kuo toliau, tuo labiau pats tampa sudėtine klano dalimi. Atskiri veiksmai bei sprendimai sukelia jau ne pasipiktinimą, o greičiau liūdesį ir gailestį.
Vyriausybė tampa ne ką mažiau priklausoma, nes premjeru tapus G. Kirkilui (su klano pritarimu), klanas įgijo galimybių ištraukti VSD turimą kompromatą, kurį sąlyginai galima pavadinti „Kirkilo žento Basalyko ryšiai su kontrabandininkais ir su Kirkilu. Viskas klanui atrodė šviesu ir gražu.
Perkūnas iš giedro dangaus trenkė, žuvus VSD pareigūnui V. Pociūnui. Čia paaiškėjo, kad ne visi likę VSD darbuotojai yra susitaikę su departamente susidariusia padėtimi. Į atvirą konfrontaciją su švonderių klanu stojo pareigūnai, kurie, būdami, patyrę operatyvininkai, disponuoja informacija apie Lietuvoje vykstančius procesus ir žino daugelį dalykų ne iš spaudos ar televizijos, o tiesiogiai iš įvairių grupių ir klanų narių tarpo. NSGK nariai turėjo pasibaisėti, girdėdami tų darbuotojų liudijimus, kas vyksta tiek pačiame VSD, tiek visoje valstybėje.
Tačiau Klanas jau turi rimtas pozicijas ir svertus. A. Pocius gavo komandą ištraukti viską, kas sukaupta stalčiuose, o jeigu prieš ką nors nieko nėra, tai skubiai falsifikuojama ir, padedant masinės informacijos priemonėms, išmetama į viešumą. Ataka stipri, puolėjai galingi, kliūva visiems, kas nesitaiksto su Klano valdžia. Pajungiami visi: G. Kirkilo draugas G. Vainauskas su R. Valatka ir „Lietuvos rytu“ (gal greičiau „Komjaunimo tiesa“), ir A. Siaurusevičius su „Spaudos klanu“, ir R. Miliūtė su „Vremia“ ir E. Jakilaitis su „TV ferma“, ir TV3 su iš kažkur ištraukta Butkevičiene. Klanas kaunasi aršiai, nes kaimyninės valstybės spec. tarnybos nemėgsta pralaimėti, todėl metami ir dideli pinigai, o kad jie nešvarūs – klanui nesvarbu. Jam svarbi valdžia, o į Lietuvą – nusispjaut, po mūsų nors ir tvanas.
Tokia yra ta tiesa, kuri turėtų badyti akis, ir belieka tikėtis, kad yra dar išdidi ir garbinga tautos dalis, kuri sugebės užkirsti kelią klanų įsigalėjimui.
Tačiau laikas bėga, o VSD, palikus A. Pocių laikinai vadovauti, toliau griaunama. Švonderiai džiaugiasi nieko neveikdami, naudoja savo asmeninėms reikmėms materialinius resursus, transportą, mobilius telefonus ir net operatyvines lėšas. Sąžiningi pareigūnai toliau ujami iš tarnybos, ypač tie, kurie liudijo Seimo NSGK. Kiti patys tyliai ieškosi darbų ir palieka tarnybą savo noru. Ir kyla jau ne retorinis, o sunkus klausimas: kas atsakys už tarnybos sužlugdymą, kiek reikės laiko, kad VSD vėl taptų funkcionali ir svarbi tarnyba? Tiesiog privalu tuos žmones įvardyti, ir bausti juos turi ne Dievas, o teismas.
Beje, vargšelis A. Pocius valdžios laikosi ir visiškai banaliais, materialiniais sumetimais, nes butas Rugių gatvėje tarnybinis, Marijampolėje viskas išparduota, o juk pinigų reikia ir Molėtuose ant ežero kranto statomai sodybai.
Ir štai ateina diena, kai A. Pocius po ilgų stumdymųsi vis tik atleidžiamas iš pareigų. Bet Klanas jau pasiruošęs ir naujas būsimas vadovas jam nepavojingas. Dar P. Malakauskui būnant kandidatu į VSD vadovus, tapo aišku, kad VSD niekas nesikeis. Viename Vilniuje esančios Kalvarijų gatvės pastatų yra puikiai įrengta pirtis, priklausanti jau minėtam G. Kirkilo žentui Basalykui. Į tą pirtį yra kviečiami asmenys, su kuriais dabartinis premjeras ir kiti „valstybininkai“ aptaria įvairius klausimus. Prieš pat paskyrimą P. Malakauskas taip pat buvo pakviestas į tą pirtį. Dalyvaujant G. Kirkilui, A. Januškai, dar porai žmonių, P. Malakauskui buvo paaiškinta, kad jau reikia pamiršti buvusį skandalą, A. Pocius atleistas, tad reikia tęsti darbą ir nedaryti jokių pertvarkymų. G. Kirkilas taip pat pažadėjo tiek Vyriausybės, tiek savo asmeninę paramą. Padėkojęs už paramą, P. Malakauskas sutiko, kad reikia dirbti toliau ir nedaryti kažkokių reorganizacijų. Už teisingą ir supratingą požiūrį vyrai pakėlė taures ir išsiskirstė.
Praėjus porai dienų po apsilankymo pirtije, Prezidento patarėjui L. Bieliniui Klano buvo nurodyta pareikšti nuomonę dėl kandidatų. L. Bielinis per masinės informacijos priemones iš karto pareiškė, kad P. Malakauskas visa galva aukštesnis už kitus kandidatus. Beliko tik formalumai.
Taigi VSD tikrai niekas ir niekaip nebus keičiama, praktiškai Klano įtaka tampa dar stipresnė, nes visi pavaduotojai, tame tarpe D. Dabašinskas išlieka, o visų be išimties valdybų vadovais jau yra paskirti savi žmonės. Rastas receptas ir blogesniam variantui, jeigu būtų labai puolamas D. Jurgelevičius. Į jo vietą numatytas Ekonomikos valdybos dabartinis vadovas L. Jurgelaitis, kuris vadovu tapo išsiuntus V. Pociūną į Baltarusiją.
Reziumuojant galima drąsiai daryti išvadą: arba VSD ir toliau dirbs Klanui, arba būtina rimta reorganizacija (Lenkijos spec. tarnybų pavyzdžiu) su masiniu atleidimo lapelių įteikimu.
VSD pareigūnas
Tai, kas čia bus išdėstyta, ir yra ta Tiesa, kurios iki gali neišsiaiškino nei visuomenė, nei žurnalistai, nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, kurie lyg ir bandė kažką suvokti, bet taip beveik nieko ir nesužinojo. Jiems aišku tapo tik tai, kad departamento vadovybė, su generaliniu direktoriumi priešakyje, remiama „valstybininkų“ klano, pasiuntė visus toli toli, o NSGK nurodyta kryptimi ir nuėjo.
Yra labai daug dalykų, kuriuos reikėtų apžvelgti, bet tam reikia kur kas gilesnio tyrinėjimo, kuriam kol kas nėra galimybių, nes VSD ir šluotų skaičius yra valstybinė paslaptis.
Norint nors šiek tiek suprasti VSD ir joje dirbančių padorių žmonių tragediją, reikėtų panagrinėti institucijos vystymosi chronologiją.
Pradėti reikėtų nuo to, kad valstybės saugumą turinti užtikrinti tarnyba (visame pasaulyje laikoma viena iš svarbiausių institucijų) buvo kuriama su ypatingai atsainiu valstybės vadovų požiūriu į ją: lyg ir reikia tokios tarnybos, sutinkam ją įsteigti, bet toliau tai jau problemos tų, kurie toje tarnyboje dirbs. Visas dėmesys ir finansavimas buvo skiriami tuo metu veikusiam Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyriui, o VSD nepalikta nieko. Galbūt todėl pirmais jos vadovas Mečys Laurinkus, pasiblaškęs keletą mėnesių, atsisakė vadovo pareigų ir pasitraukė.
Naujai atėję vadovai V. Zedelis, Z. Vaišvila bandė įrodyti, kad tokia tarnyba reikalinga, stengėsi į ją kviesti žmones, bent šiek tiek suprantančius, kas yra specialioji tarnyba, ir ką ji turi veikti. Tam tikri žingsniai buvo sėkmingi, tačiau neilgam, nes greitai prasidėjo sunkiai paaiškinami pokyčiai.
Tarnyba vadovauti buvo paskirti žmonės, nukentėję nuo sovietinių spec. tarnybų (konkrečiai KGB), todėl manantys žiną, kaip organizuoti valstybės saugumą užtikrinančios tarnybos veiklą. Tokių pokyčių rezultatai buvo klaikūs. Į tarnybą pririnkta asmenų, kuriuos mokyti jau buvo per vėlu. Galų gale skirtas visiškai spec. tarnybai nepritaikytas pastatas, prisigėrė naftalino kvapo nuo jame besilankančių garbaus amžiaus „specialistų“. Su pirmąja darbuotojų banga atėję žmonės (ypač iš buvusių sovietinių struktūrų) buvo išmetami be jokios atrankos, be įvertinimo, nepaisant jų požiūrio į vykstančius Lietuvoje procesus, atmetant bet kokią jų panaudojimo galimybę. Visus lauk - ir viskas. Rezultatas: tarnyba egzistuoja, turi pavadinimą, joje yra darbuotojų, jie gauna atlyginimą, o veiklos beveik jokios.
Kitas VSD vystymosi etapas siejamas su naujo vadovo paskyrimu. Atėjus į tarnybą Jurgiui Jurgeliui, atsirado vilties, kad gal dabar bus pradėta tai, kas turėjo būti daroma nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios, o valstybės saugumas taps jaunos Respublikos vadovų prioritetu. Tačiau gyvenimo realijos buvo kiek kitokios- finansavimas liko simbolinis, požiūris į tarnybą - ne ką rimtesnis. Kaip ir ankstesni vadovai, J. Jurgelis blaškėsi, stengdamasis kaip nors įrodyti savo, o tuo pačiu ir tarnybos svarbą bei reikalingumą.
Vienintelis šviesesnis įvykis buvo Valstybės saugumo departamento įstatymo priėmimas, bandant jame pateikti tarnybos veiklos gaires, funkcijas ir pan.
Tačiau praktiškai tuo viskas ir pasibaigė. Valstybės vadovai patys sunkiai įsivaizdavo, ko jiems reikia iš šios tarnybos ir ką ji gali, todėl naujasis VSD vadovas, remiamas tuometinio premjero, puolė spręsti aktualiausios to meto problemos – stojo į kovą su kontrabanda. Ir tai buvo daroma, esant visai aibei operatyvinės veiklos subjektų, kuriems kova su kontrabanda buvo tiesioginis uždavinys. Apie VSD įstatyme nurodytų tiesioginių funkcijų (žvalgybos, kontržvalgybos, ekonominių procesų tyrimo, visuomeninių-politinių procesų tyrimo ir kt.) vykdymą buvo ilgam primiršta. Reikėjo rasti, kuo pasigirti, o tam labai tiko išaiškinti kontrabandos atvejai, sulaikymai ir t.t. Operatyvinės veiklos prasme tarnyba metėsi tik į vieną sferą, o jos darbuotojai atsidūrė pasienyje, kur ir taip jau darbavosi muitininkai, pasieniečiai, policininkai. Metams bėgant, teko konstatuoti faktą, kad tarnyba ir toliau išliko embrioninėje būsenoje.
Ir štai departamentui vadovauti paskiriamas (jau antrą kartą) M. Laurinkus. Jo veiklos pradžia teikė optimizmo – normaliai sudėliota struktūra, atsirado galimybių priimti naujus darbuotojus, atlikta keletas rimtesnių operacijų, ženkliai suaktyvintas bendradarbiavimas su užsienio partneriais. „Paksiados“ metu tarnyba parodė, kad turi stuburą ir sugeba atlaikyti įvairiapusišką spaudimą. Visa tai leido tikėtis, kad pagaliau tarnyba įgaus savo svorį kitų institucijų tarpe, ir jos vaidmuo, užtikrinant valstybės saugumą, taps svarbiausiu, beliks tik nuosekliai dirbti, vykdant visas įstatymuose numatytas funkcijas. Deja, visa tai pasirodė tik rožinės VSD dirbančių sąžiningų žmonių svajonės.
Tarnybai stiprėjant, atsirado veikėjų, puikiai suprantančių, kokios galimybės atsiveria, turint priėjimą prie VSD disponuojamos informacijos. Ir štai čia kyla vienas iš pagrindinių klausimų, ar M. Laurinkus pats prisijungė prie besikuriančios „valstybininkų“ grupės, ar jį kažkas prijungė. Dar pirmos V. Adamkaus kadencijos metu, skant škia, pradėjęs formuotis „valstybininkų“ klanelis pamažu įgavo rimto darinio, nors ir neįregistruoti Teisingumo ministerijoje, formas. Klanas, į kurio sudėtį įtraukiami tie patys žmonės, apie kuriuos dabar labai plačiai rašo dar pajėgianti klanui pasipriešinti spauda, tampa rimtesnis net už interesų suburtus „Rotary“ ir panašius klubus, kurie tam tikra prasme ir buvo klano užuomazga: pažintys, problemų sprendimas, protekcijos ir pan. (Beje, M. Laurinkus irgi priklausė „Rotary“ klubui.
Januška, Valionis, Paulauskas, Stonys, Pocius (sąrašą būtų galima tęsti) puikiai suvokia, kokią reikšmę turi VSD informacinio aprūpinimo prasme. Tai disponavimas operatyvine informacija pačiomis įvairiausiomis temomis, kompromatai ir galimybė panaudoti techninį VSD potencialą savo reikmėms. Galų gale, VSD yra vienintelė tarnyba, vykdanti telefonų pasiklausymą, t. y., visada žino, kokia operatyvinė tarnyba (STT, FNTT, Policijos departamentas, Muitinės tarnyba ir kt.) kokio telefono klausosi. Todėl klanas dėjo visas pastangas, kad VSD jam būtų maksimaliai pavaldus.
Sunku būtų vertinti, ar situacija būtų tokia, kaip dabar, jei VSD vadovauti būtų likęs M. Laurinkus, kuris sugebėdavo sutelkti kolektyvą, išvengti dvaro intrigų ir daugmaž atsirinkti galinčius dirbti žmones. Galbūt todėl, pajutęs vis didėjančią klano įtaką jam, kaip VSD vadovui, o gal ir dėl kitų priežasčių, jis nusprendė pasitraukti , įsiprašydamas į kur kas lengvesnę diplomatinę tarnybą.
Ir štai čia įvyko blogiausia, kas galėjo nutikti specialiajai tarnybai. Klanas, veikdamas visu savo pajėgumu, į VSD Generalinius direktorius „prastūmė“, kaip iš pradžių atrodė, tylų, ramų bei darbštų M. Laurinkaus pavaduotoją Arvydą Pocių. Įspūdis pasirodė klaidingas A. Pociui tapus VSD vadovu, atsiskleidė visos neigiamos savybės, kurių pagalba pradėtas jau pradėjusios veikti tarnybos naikinimas.
A. Pocius su savo rezervistine KGB „kupra“ yra patogus, visų pirma, politikams. Tiek pozicijai: paliesi ką nors iš mūsų - nepalaikysim ir atleisim, tiek opozicijai: paliesi ką nors iš mūsų – rėksim, kad KGB susidorojimas. O klanas ramina: klausyk mūsų ir liksi VSD vadovu.
Bet kuris padorus žmogus, atrodo, turėtų suprasti padėties beviltiškumą ir pasitraukti, bet tik ne A. Pocius. Begalinis troškimas būti vadovu (norėjo būti Kauno apygardos prokuroru – nepaskyrė, norėjo būti LR Generaliniu prokuroru – nepaskyrė) pamina bet kokį padorumą – jis pasiruošęs laižyti visiems ir viską, kad tik būtų generaliniu direktoriumi. Klanas triumfuoja – VSD jo kišenėje.
A. Pocius tarnyboje pradeda tvarkytis, kaip savo kolūkyje. Iš tarnybos vienas po kito atleidžiami vieni labiausiai patyrusių aukštų pareigūnų – L. Petronis, J. Žėkas, A. Pautienis. Tiesa, jie atleidžiami gražiai – su palydomis ir dovanomis, nes turi ištarnautą stažą, leidžiantį gauti valstybines pareigūnų pensijas.
Į jų vietas skiriami paklusnūs ir rezervistui prisiekę Rupkus, Jurgelaitis, Paukštė, stebėtinai primenantys Švonderį ir Šarikovą iš nemirtingo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“. Aplink patį A. Pocių sukuriama patikima pavaduotojų kohorta: buvęs departamento švenčių ir vakarėlių vedantysis D. Dabašinskas, diksžokėjus su gera anglų kalba D. Jurgelevičius (čia, beje, išlenda faktas, kad A. Januška iki galo nepasitiki „bulvių maišu su kopūsto galva“, todėl iš URM atsiųstas prižiūrėtojas D. Jurgelevičius).
Ūkio reikalais ir toliau „teisingai“ užsiima A. Balzaris. Gerai revizijai tame ūkyje tikrai būtų, kas veikti, o medžiagos užtektų ne vienam ikiteisminiam tyrimui, kurie ne tik A. Pocių, bet ir M. Laurinkų su J. Jurgeliu užkabintų. Ir tik A. Tekorius neįsipaišo į kompaniją. Tiesa, jį kviečia į baliukus, bet pinigais nesidalija. Taigi, klanas, atrodytų, jau pasiekė norimų rezultatų, VSD užvaldyta ir, nuosekliai einant toliau, lieka Vyriausybė ir Prezidentūra. Pastaroji jau praktiškai užimta, nes garbaus amžiaus Prezidentas neturi realių galimybių atsekti ir įspėti savo patarėjų, jau seniai dirbančių klanui, intrigų vingių ir kuo toliau, tuo labiau pats tampa sudėtine klano dalimi. Atskiri veiksmai bei sprendimai sukelia jau ne pasipiktinimą, o greičiau liūdesį ir gailestį.
Vyriausybė tampa ne ką mažiau priklausoma, nes premjeru tapus G. Kirkilui (su klano pritarimu), klanas įgijo galimybių ištraukti VSD turimą kompromatą, kurį sąlyginai galima pavadinti „Kirkilo žento Basalyko ryšiai su kontrabandininkais ir su Kirkilu. Viskas klanui atrodė šviesu ir gražu.
Perkūnas iš giedro dangaus trenkė, žuvus VSD pareigūnui V. Pociūnui. Čia paaiškėjo, kad ne visi likę VSD darbuotojai yra susitaikę su departamente susidariusia padėtimi. Į atvirą konfrontaciją su švonderių klanu stojo pareigūnai, kurie, būdami, patyrę operatyvininkai, disponuoja informacija apie Lietuvoje vykstančius procesus ir žino daugelį dalykų ne iš spaudos ar televizijos, o tiesiogiai iš įvairių grupių ir klanų narių tarpo. NSGK nariai turėjo pasibaisėti, girdėdami tų darbuotojų liudijimus, kas vyksta tiek pačiame VSD, tiek visoje valstybėje.
Tačiau Klanas jau turi rimtas pozicijas ir svertus. A. Pocius gavo komandą ištraukti viską, kas sukaupta stalčiuose, o jeigu prieš ką nors nieko nėra, tai skubiai falsifikuojama ir, padedant masinės informacijos priemonėms, išmetama į viešumą. Ataka stipri, puolėjai galingi, kliūva visiems, kas nesitaiksto su Klano valdžia. Pajungiami visi: G. Kirkilo draugas G. Vainauskas su R. Valatka ir „Lietuvos rytu“ (gal greičiau „Komjaunimo tiesa“), ir A. Siaurusevičius su „Spaudos klanu“, ir R. Miliūtė su „Vremia“ ir E. Jakilaitis su „TV ferma“, ir TV3 su iš kažkur ištraukta Butkevičiene. Klanas kaunasi aršiai, nes kaimyninės valstybės spec. tarnybos nemėgsta pralaimėti, todėl metami ir dideli pinigai, o kad jie nešvarūs – klanui nesvarbu. Jam svarbi valdžia, o į Lietuvą – nusispjaut, po mūsų nors ir tvanas.
Tokia yra ta tiesa, kuri turėtų badyti akis, ir belieka tikėtis, kad yra dar išdidi ir garbinga tautos dalis, kuri sugebės užkirsti kelią klanų įsigalėjimui.
Tačiau laikas bėga, o VSD, palikus A. Pocių laikinai vadovauti, toliau griaunama. Švonderiai džiaugiasi nieko neveikdami, naudoja savo asmeninėms reikmėms materialinius resursus, transportą, mobilius telefonus ir net operatyvines lėšas. Sąžiningi pareigūnai toliau ujami iš tarnybos, ypač tie, kurie liudijo Seimo NSGK. Kiti patys tyliai ieškosi darbų ir palieka tarnybą savo noru. Ir kyla jau ne retorinis, o sunkus klausimas: kas atsakys už tarnybos sužlugdymą, kiek reikės laiko, kad VSD vėl taptų funkcionali ir svarbi tarnyba? Tiesiog privalu tuos žmones įvardyti, ir bausti juos turi ne Dievas, o teismas.
Beje, vargšelis A. Pocius valdžios laikosi ir visiškai banaliais, materialiniais sumetimais, nes butas Rugių gatvėje tarnybinis, Marijampolėje viskas išparduota, o juk pinigų reikia ir Molėtuose ant ežero kranto statomai sodybai.
Ir štai ateina diena, kai A. Pocius po ilgų stumdymųsi vis tik atleidžiamas iš pareigų. Bet Klanas jau pasiruošęs ir naujas būsimas vadovas jam nepavojingas. Dar P. Malakauskui būnant kandidatu į VSD vadovus, tapo aišku, kad VSD niekas nesikeis. Viename Vilniuje esančios Kalvarijų gatvės pastatų yra puikiai įrengta pirtis, priklausanti jau minėtam G. Kirkilo žentui Basalykui. Į tą pirtį yra kviečiami asmenys, su kuriais dabartinis premjeras ir kiti „valstybininkai“ aptaria įvairius klausimus. Prieš pat paskyrimą P. Malakauskas taip pat buvo pakviestas į tą pirtį. Dalyvaujant G. Kirkilui, A. Januškai, dar porai žmonių, P. Malakauskui buvo paaiškinta, kad jau reikia pamiršti buvusį skandalą, A. Pocius atleistas, tad reikia tęsti darbą ir nedaryti jokių pertvarkymų. G. Kirkilas taip pat pažadėjo tiek Vyriausybės, tiek savo asmeninę paramą. Padėkojęs už paramą, P. Malakauskas sutiko, kad reikia dirbti toliau ir nedaryti kažkokių reorganizacijų. Už teisingą ir supratingą požiūrį vyrai pakėlė taures ir išsiskirstė.
Praėjus porai dienų po apsilankymo pirtije, Prezidento patarėjui L. Bieliniui Klano buvo nurodyta pareikšti nuomonę dėl kandidatų. L. Bielinis per masinės informacijos priemones iš karto pareiškė, kad P. Malakauskas visa galva aukštesnis už kitus kandidatus. Beliko tik formalumai.
Taigi VSD tikrai niekas ir niekaip nebus keičiama, praktiškai Klano įtaka tampa dar stipresnė, nes visi pavaduotojai, tame tarpe D. Dabašinskas išlieka, o visų be išimties valdybų vadovais jau yra paskirti savi žmonės. Rastas receptas ir blogesniam variantui, jeigu būtų labai puolamas D. Jurgelevičius. Į jo vietą numatytas Ekonomikos valdybos dabartinis vadovas L. Jurgelaitis, kuris vadovu tapo išsiuntus V. Pociūną į Baltarusiją.
Reziumuojant galima drąsiai daryti išvadą: arba VSD ir toliau dirbs Klanui, arba būtina rimta reorganizacija (Lenkijos spec. tarnybų pavyzdžiu) su masiniu atleidimo lapelių įteikimu.
VSD pareigūnas
Ai, nekreipkite i mane demesio. As nesuprantu temos. As esu penkiu metu vaiko lygio, tad netiesiogiai man per sunku. Zinau, kad Kubilius negali Kirkilui padaryti vaiko, todel ju politika yra gera. Va.
O i tema gali ka pasakyti ar tik siaip, kaip ir dera Nesamonei, pezi bele ka?
"Liustracijos iniciatyvas, kurias konservatoriai atkakliai teikė, kairieji metodiškai ir nuosekliai žlugdė." _autorius_
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
Tegul sau Cyvas kalba netiesiogiai. Bet paaiskinkit, jei tokie gudrus, ka reiskia netiesiogiai, kai ''du vyrai susieina i santuoka ir skiriasi be sakramentu''? Ka cia Cyvas sneka?
Kai paziuri, visur tiesiogiai. Kubilius turi zmona tiesiogiai. Moterys Lietuvoj gimdo tiesiogiai, pagimdo vaika. Bet jei vyras gimdo, tai iseitu netiesiogiai. Bet ka tuomet pagimdo vyras? Atsakykit kad gudrus? Is jo gimdymo - tuscia vieta.
Jeigu Cyvas raso netiesiogiai, tai is jo rasymo irgi tuscia vieta? Kaip cia yra? Kodel Cyvas raso netiesiogiai? Tik neirodinekit kad Cyva pagimde vyras. Neirodysit
Kai paziuri, visur tiesiogiai. Kubilius turi zmona tiesiogiai. Moterys Lietuvoj gimdo tiesiogiai, pagimdo vaika. Bet jei vyras gimdo, tai iseitu netiesiogiai. Bet ka tuomet pagimdo vyras? Atsakykit kad gudrus? Is jo gimdymo - tuscia vieta.
Jeigu Cyvas raso netiesiogiai, tai is jo rasymo irgi tuscia vieta? Kaip cia yra? Kodel Cyvas raso netiesiogiai? Tik neirodinekit kad Cyva pagimde vyras. Neirodysit
"Liustracijos iniciatyvas, kurias konservatoriai atkakliai teikė, kairieji metodiškai ir nuosekliai žlugdė." _autorius_
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
"Liustracijos iniciatyvas, kurias konservatoriai atkakliai teikė, kairieji metodiškai ir nuosekliai žlugdė." _autorius_
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
"Liustracijos iniciatyvas, kurias konservatoriai atkakliai teikė, kairieji metodiškai ir nuosekliai žlugdė." _autorius_
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
Drįsčiau suabejoti konservatorių nuoširdumu dėl liustracijos iniciatyvų. Visų pirma, tokių iniciatyvų laikas konservatoriams tinkamiausias buvo jų valdymo metais, bet jie tada NIEKO šioje srityje nepadarė.
Liustracija - kelio į valdžią okupacijos laikų kolaborantams užkirtimas įstatyminiu būdu. Įstatymus priimti gali tik Seimas, ir tam reikalingas daugumos apsisprendimas, tokios daugumos kokią konservatoriai turėjo 1996-2000 m. Tačiau liustracijos normas priimti gali tik tokie politikai, kurie turi tvirtą įsitikinimą (vidinę nuostatą) kad okupacijos laikų kolaborantų nušalinimas nuo valdžios yra būtinas. Suprantantys šią būtinybę VISŲ PIRMIAUSIA taikytų ją bent jau savo partijos viduje, ko konservatoriai tikrai nedarė ir nedaro, į savo partiją ir frakciją Seime priimdami okupacijos metų kolaborantus - Komunistų partijos CK darbuotojus.
Nesamone yra tai, kaip straipsnius skaitai. Kur cia radai minti, kad "Cyvas nori suzenyti du vyrus"? Ar tau nesove i galva, kad straipsnio nesupratai, ar sove, bet nepataike?
Na, o del partnerystes be isipareigojimu - is esmes, tai santykiai, kurie dabartinemis aplinkybemis ne kazin kiek blogesni uz konservatoriu perejima i griezta opozicija. Seimo sudetis apie normalias alternatyvas galvoti neleidzia. O grieztai pakalbeti apie socdemu klaidas konservatoriai ir dabar jau gales, kai jokie isipareigojimai nebevarzo.
Na, o del partnerystes be isipareigojimu - is esmes, tai santykiai, kurie dabartinemis aplinkybemis ne kazin kiek blogesni uz konservatoriu perejima i griezta opozicija. Seimo sudetis apie normalias alternatyvas galvoti neleidzia. O grieztai pakalbeti apie socdemu klaidas konservatoriai ir dabar jau gales, kai jokie isipareigojimai nebevarzo.
Jei visa tai tikrai "nerimta" ir "nieko nebus", tai ko gi tu, "valstybės valdymo specialiste", čia taip susinervijai?
Apsieisime be tokių "specialistų".
Apsieisime be tokių "specialistų".
REKLAMA
REKLAMA
„Santuoka” be sakramentų – skyrybos be pasekmių