Geros anotacijos, bet dabar jau jų nebėra.

"Juodasis narcizas", ir spalvos kažkokios kitokios, nerėžia akies. Apie Deboros Kerr vaidybą negaliu spręsti, velnias žino, kokie 1947 metais buvo kriterijai, nors pasipiktinimą, apkaltinta švelniais jausmais ponui Dinui, suvaidino, kaip čia pasakius... komiškai. Man Kathleen Byron daro didesnį įspūdį, ypač, kai įžūliai dažosi lūpas fono freskoje įamžintos rūmų gražuolės judesiu. O kadangi Himalajuose iš tikrųjų nekalbama hindi, gal nesipiktinti panele, ramiai išvertusia "hindustani" "indų kalba"?

vėl šita džiūsna Paltrow, kai apsipetnešėlina, šonkauliai matyti... ir kokia gi finalinė išvada? viskas, išskyrus gyvybę, arba nieko, išskyrus gyvybę? toksai Henry David Thoreau kadaise pasakė: "Kiekviena proga mums pasitaiko tiktai vieną kartą".

Taigi žiūrėjau vakar taksistą, t.y. Filą – Timothy Spall (Murliką irgi žiūrėjau, deja, tik SS duota adekvačiai išreikšti susižavėjimą, aš nesugebu, kai filmas superinis) ir nutariau, kad britų runkeliai vis dėlto aukštesnės kategorijos: baisaus skurdo nerasta, geria ne visi, pasigėrę nedaužo langų ir žmonų, namų nepaverčia kiaulide ar lindyne, kai kurie net knygas skaito ir meilės ilgisi (nebejauna lietuvė runkelienė į „Tu manęs nebemyli“ atšautų: „Ką čia nusišneki“, užuot apsiverkusi iš laimės). O Filas dar ir filosofuoja (Klausimas taksistui: „Vadinasi, jūs laimingas žmogus?“ Atsakymas: „Anksčiau ar vėliau visi mes mirsim“. Beveik linksma.), ir nors kokį sykelį topteli, jog bepigu filosofuoti, kai žmona plėšosi net savaitgaliais ir dirba viršvalandžius, kad šeima sudurtų galą su galu, vis dėlto jo labiausiai gaila. Tiesa, šeima dar funkcionuoja, nes bendrai valgo (kažkur skaičiau apie tokį rodiklį), o pabaigoje, panašu, visai padoriai susicementuos. Pilkas, paprastas prastų žmogelių gyvenimas be smėlio pilių ir jau be svajonių apie jų statybas, nes yra būtinų reikmių, kurias tenkinant ir teka pro pirštus „tavo ir viso pasaulio laikas“. Ir kodėl tas vienas, nepakartojamas, nesusigrąžinamas gyvenimas dažnai būna toks bedžiaugsmis? Dauguma taip ir numiršta nesuvokdami, kaip save apvogė... kaip gyvenimas? Dievas? juos apvogė...

"Kai ateis katinas" senstelėjęs? Betaig dėlei to tiktai žavesnis. Nuog holivudinių spalvų baigiam apžabalti visom prasmėm.

didžiausio Murliko priešo direktoriaus žodžiai apie gyvūnus, kurie gyviausi atrodo iškimšti - kaip čia neprisiminsi "gyviausio iš gyvųjų"

skaudžiausio, koks gali būti: po tokio gražaus, ritualizuoto vyno gėrimo su taurėmis ant šachmatų lentos Diana išvažiuoja be Roberto. Ir grįžusi išvažiuoja be Roberto. Amžinai jauna ir graži.

Išties, čekų filmas gal truputį senstelėjo, bet žavesio vis tiek neprarado. Žaidimas su spalvomis šiandien techniškai turbūt įmanomas tobulesnis, bet ar tai neįneštų į filmą tradicinio mūsų dienų sterilumo? Vaikų maištas prieš Mičiurino pasekėjus (šaunuoliai čekai, negalėjo neįgelti) iš dalies primena ir paties Prahos pavasario judėjimo tam tikrą naivumą. Gal todėl , nepaisant viso šurmulio, filme "Kai ateis katinas" juntama ir kažkokia nepaaiškinamo minoro -- gal nuojautos -- gaida.

O man patiko "Džindžer ir Fredas" - ne taip, kaip nespalvoti Felinio filmai, bet ar jis smarkiai prastesnis už jo kitus spalvotuosius? Visuotinio šlamšto jūroje filmas visai nieko. Ir senukų pora buvo žavinga.

Ir aš noriu pamatyti žavųjį katiną Murliką. Gal kada parodys ir kažkada labai sujaudinusį čekų filmą ,,Vidurnakčio mišios su gražiąja Murliko drauge Emilija Vasaryova.