– Koks sezonas pačiam buvo?
– Niekada savęs labai nevertinu. Kaip sakau, visuomet galėtų būti geriau.
– Traumos nebekamuoja?
– Ačiū Dievui, tokių rimtų traumų nėra. Kažką paskauda, bet tai normalu. Daromos procedūros po treniruočių, viskas bus gerai.
– Pernai – be rinktinės. Koks jausmas?
– Norėjosi pailsėti, nes prasidėjo traumų toks laikas. Reikėjo išsigydyti, susitvarkyti.
– Ar po metų pertraukos noras sugrįžti į rinktinę didesnis? – Žiūri, matai, draugai žaidžia. Norisi, bet būna, kad ir pavargsti nuo to, reikia pakeisti rutiną. Mėnesį ar du atrodo ilsėsiesi, nieko nedarysi, bet taip nebūna. Praeina dvi savaitės ir vėl pasiilgsti krepšinio.
– Per tą mėnesio po sezono pertrauką sportavote?
– Išeini pabėgioti, į krepšį pamėtai, nebūtinai labai stipriai.
– Kokie lūkesčiai šiame pasaulio čempionate?
– Anksti kalbėti. Visuomet norime būti pirmi. Lietuvoje tai normalu. Visi dabar moka žaisti krepšinį ir tai ne paslaptis.
– Su Jonu Kazlausku rinktinėje teks pirmą kartą dirbti?
– 2004 metais pradėjau prie Antano Sireikos, o J. Kazlauskas treniravo Vilniaus „Lietuvos rytą“, kai ten žaidžiau. Ar griežtas? Visi treneriai griežti.
