Prieš kurį laiką Rusijoje baigėsi televizijos šou „Rusijos vardas“. Pažymėtina, kad galutiniame kandidatų dvyliktuke dominavo ir galiausiai tris pirmąsias vietas užėmė istoriniai Rusijos valdovai. Pirmoji vieta atiteko kunigaikščiui Aleksandrui Neviškiui, išgarsėjusiam XIII a. pergalėmis prieš švedus ir vokiečius. Jį renginio metu vaizdžiai pristatė metropolitas Kirilas, kuris šiandien yra laikinai einantis pareigas Rusijos patriarchas. Jo teigimu, svarbiausiu Aleksandro Neviškio nuopelnu tapo tai, kad jis pasitelkęs sumanią diplomatiją (daugiausia santykiuose su Aukso Orda) ir kardą (daugiausia santykiuose su Vakarais) sugebėjo išsaugoti Rusijos civilizacinį tapatumą, padėjo jo pagrindus. Antrasis liko XX a. pradžios Rusijos reformatorius Piotras Stolypinas, kuris kartą, komentuodamas šalies radikalų (kurie jį ir nužudė) idėjas ir veiklą, pasakė: „Jiems reikalingi didieji sukrėtimai, o mums reikalinga didžioji Rusija.“ Tam tikra prasme jo iškilimą į antrąją vietą lėmė ir tai, kad jį pristatė charizminis aktorius ir režisierius Nikita Michalkovas. O štai trečiąją vietą užėmė Josifas Stalinas. Tai tapo staigmena, kurios buvo galima tikėtis (kai tik projektas startavo, Stalinas iš karto pradėjo užtikrintai pirmauti ir rugpjūtį organizatoriai buvo „priversti“ – tik neaišku kieno – sustabdyti balsavimą ir anuliuoti jo rezultatus, paaiškindami savo sprendimą „spamerių“ – informacinių šiukšlių internete skleidėjų – veiksmais).
Kaip vertinti?
Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas, komentuodamas balsavimo rezultatus, pasakė: „Aš manau, kad pasirinkimas yra labai simboliškas. Žmonės pasirinko vienintelį įšventintąjį, kuris buvo dvyliktuke. Tai teisingas pasirinkimas.“ Tokį vieno artimiausių Putino ir Medvedevo bendražygių pareiškimą galima vertinti kaip prielaidą, kad Kremlius pasirinkimu yra patenkintas – pasiekė, ko norėjo. Verta pridurti, kad Stalinas oficialiame šou tinklapyje buvo pristatytas ir tokiais sakiniais: „Valstybės vadovas, kuris, kaip mano daugelis, pasiekė vienintelį tikrą naujųjų laikų ekonominį stebuklą, pavertęs didžiulę pusiau sugriautą agrarinę šalį, ištuštintą ir nukraujavusią, industriniu ir kariniu galiūnu. Tačiau yra žinoma šito paprasto stebuklo, kurį sovietinis žmogus suvokia kaip savaime suprantamą, kaina: milijonai sunaikintų gyvybių ir teroro iškraipyta tautos sąmonė. Tautos meilė jam buvo patologiškai didžiulė.“ Šiose eilutėse daug teisingų dalykų, tik vienas žodis yra ne visai tinkamas – buvo.
Šiandien žmonės rusiškuose forumuose rašo taip: „O aš balsavau už Staliną. Jis didelis politinis veikėjas, jis perėmė Rusiją su žagre, o paliko su atomine bomba. Jo dėka Sovietų Sąjunga gyvavo taip ilgai, jo dėka mes tapome didžiąja valstybe... Ne veltui juk žmonės, kildami į ataką, kurioje turėjo žūti, darė tai su Stalino ir Lenino vardais lūpose... Visa tai šiandien apipylė purvu... Seni žmonės ligi šiol dėkoja Stalinui už laimingą vaikystę. O lageriai ir represijos – tuo metu tai buvo būtinos priemonės. Stalinas nuėjo minimalių (visos Sąjungos mastu) aukų keliu absoliučios SSRS piliečių daugumos deramo gyvenimo vardan. Aš už STALINĄ [specialiai didžiosiomis raidėmis] !!!“
Gana įdomų šou rezultatų įvertinimą pateikė žinomas Rusijos laikraštis „Nezavisimaja gazeta“: „Nei Puškino [užėmė ketvirtąją vietą], nei Mendelejevo. Norisi pakartoti dar kartą: nei Puškino, nei Mendelejevo. Arba, jeigu permąstytume, nieko pozityvaus. Nieko, kas dirbtų Rusijai ir Rusijos garbei.“ Visus laimėtojus straipsnio autorius prilygino Stalinui ir pavadino straipsnį taip: „Rusija-trejetas: Stalinas, Stalinas ir Stalinas.“
Nepraleido Rusijoje rengto šou ir Vakarų žiniasklaida. Pavyzdžiui, „BBC News“ reportaže „Naujas Stalino statusas Rusijoje“, parengtame dar prieš šou pabaigą, buvo nurodyta: „Šiandien vyksta platesnė Stalino reabilitacijos kampanija ir atrodo, kad ji vyksta aukštų valdžios sluoksnių iniciatyva. Atrodo, kad rusai savo praeitimi didžiuojasi, o ne gėdijasi jos.“ Esminį klausimą uždavė britų laikraštis „Independent“, kuriame pasirodė straipsnis antrašte „Didelis klausimas: kodėl Stalinas vis dar populiarus Rusijoje nepaisant visų jo režimo žiaurumų?“ Straipsnyje iš esmės buvo prieita prie išvados, kad Stalino populiarumas labiau sietinas su valdžios (pirmiausia Putino) nenoru jį pasmerkti (arba neviešai pateisinti – naujausiuose istorijos vadovėliuose Stalino veiksmai pristatomi kaip racionalūs ir būtini) negu su tautos meile. Tačiau gal valdžios pozicija – tik reakcija į visuomenės nuotaikas?
Stalinas – Rusijos veidas
Įnirtinga Stalino laimėtos trečiosios vietos (kuri daugumos analitikų iš esmės vertinama kaip pirmoji) kritika faktiškai susiveda į diktatoriaus valdymo laikotarpį atsietai nuo istorinio konteksto. Tačiau, atidžiau pažvelgus į Staliną kaip į apibendrintą Rusijos atvaizdą (o šou tikslas ir buvo surasti tokį atvaizdą), galima pasakyti, kad būtų sunku surasti labiau tinkamą personažą. Iš karto reikia pažymėti, kad Rusijos veidas nėra gražus. Net neabejotinas Rusijos patriotas, roko grupės DDT lyderis Jurijus Ševčiukas savo dainoje „Tėvynė“ vadina ją pabaisa. Stalinas įkūnija praktiškai viską, kas yra būdinga Rusijai.
Stalinas – tai asmens kultas. Tačiau argi šiandien negimsta Putino kultas, ar nebuvo caro kulto? Rusijoje visada buvo ir yra garbinamas stiprus lyderis. Stalinas – tai griežta (netgi žiauri) ranka ir tvarka. Tačiau argi nevertina Rusijos piliečiai Putino už tai, kad jis paskandino čečėnus „išmatų duobėje“ ir „nuramino“ oligarchus, pasodindamas į kalėjimą M. Chodorkovskį? O Rusijos didvyris Petras I – argi nepražudė daugybės žmonių Peterburgo statybose ir įvairiuose karuose, argi nesulaužė tradicinės Rusijos tikėjimo sistemos, argi pats asmeniškai nekankino kitaminčių vardan proveržio ir savo tvarkos (kurios Rusija visada ilgėjosi, nes netvarka joje nuolat pavirsdavo maištais – beprasmiškais ir negailestingais)? Tačiau Petras I turi pozityvesnį įvaizdį pasaulyje, o jo veiksmai pateisinami tuo pačiu argumentu, kuris Stalinui kažkodėl netinka – laikai buvo tokie, ir reikėjo skubiai ką nors daryti.
Gruzinas Stalinas – tai ir Rusijos internacionalumo simbolis. Beje, „tautų tėvas“ Stalinas dažnai kaltinamas neapykanta rusų tautai, bet mažai kas žino, kad vienoje iš savo kalbų jis pasakė: „Rusai – tai pagrindinė pasaulio tautybė. Rusų nacija – talentingiausia pasaulio nacija. Rusus mušė visi, bet jiems nepavyko nugalėti rusų. Jeigu rusus apginkluotum tankais, aviacija, jūrų laivynu – jie bus nenugalimi.“ Apskritai tai tiesiog paradoksas: iš vienos pusės Stalinas lyg ir psichikos ligonis ir diktatorius, o iš kitos – siekė padaryti ir padarė iš Sovietų Sąjungos didžiąją valstybę. Kodėl? Kad kuo ilgiau išliktų valdžioje? Abejotina. Gal jis nuoširdžiai norėjo Rusijos didybės ir kaip tik už tai jį garbina dauguma Rusijos gyventojų? Stalinas – tai didybė, kuri Rusijos tautai visada buvo didžiulė vertybė. „O, vadinas, mums yra reikalinga tik pergalė, viena visiems, ir jos kaina – nesvarbu“, – dainuojama vienoje iš rusiškų dainų. Pavyzdžiui, mums Lietuvoje labai sunku suprasti, kodėl pergalės (suprask, didybės) „kaina – nesvarbu“. Galbūt todėl, kad mes jau seniai neturime galybės jausmo (to, kuris buvo Vytauto laikais gyvenusių mūsų protėvių širdyse) ir mums iš esmės nėra ką prarasti, išskyrus garbę ir nepriklausomybę. Mes gyvenome SSRS sudėtyje, bet neperėmėme šito jausmo, nes mums tai buvo kalėjimas. O rusai (kaip ir amerikiečiai, kuriems savo didybės mažėjimas yra didelis psichologinis smūgis) skrenda į kosmosą, daro naikintuvus, atominius laivus, stato atomines elektrines ir panašiai. Ir viso to jie nenori prarasti, nes „prie gero gyvenimo priprantama“. O Stalinas Rusiją iškėlė į pačias aukštumas, jos nepasigailėdamas, ir Rusija jam už tai ligi šiol dėkinga.
Trumpai sakant, Stalinas – tai Rusija viename asmenyje. O iš tikrųjų Rusijos vardas – Rusija, su visais savo prieštaringumais: didybe ir skurdu, barbariškumu ir aukščiausia kultūra, atsilikimu ir technologiniu proveržiu. Viskas kaip O. Gazmanovo dainoje „Aš gimęs Sovietų Sąjungoje“ (Stalino lageryje išaugintame kūdikyje).
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
