Prisimindama patirtą traumą, R. Namajunas neslėpė, kad gijimas pareikalavo daug kantrybės ir atsargumo.
„Tai buvo trijų mėnesių procesas, nes iškart po kovos man buvo skubiai atlikta operacija, – tinklalaidėje „Weighing In“ pasakojo R. Namajunas. – Į akį įstatė tokį keistą silikoninį vamzdelį. Pati operacija buvo lengva, bet gijimas kėlė nepatogumų. Negalėjau pūsti nosies ar trinti akies, nes vamzdelis galėjo iškristi. Tris mėnesius turėjau vengti bet kokio kontaktinio sporto.“
Nors šiuo metu lietuvių kilmės kovotoja neturi suplanuotos kovos, ji ketina sugrįžti į sportą, tačiau pripažįsta, kad pastarieji pralaimėjimai privertė rimtai susimąstyti apie ateitį ir savo vietą kovos menuose.
„Todėl kurį laiką nekovojau, nes bandau iš naujo atrasti ir suprasti, ką dabar darau. Būsiu atvira – per tris pastaruosius mano patirtus pralaimėjimus man buvo sakoma, kad pergalės atveju gausiu progą kovoti dėl titulo, – atviravo buvusi čempionė, prisimindama nesėkmingai pasibaigusias, bet viltis teikusias akistatas su N. Silva, Erin Blanchfield ir Manon Fiorot. – Visose šiose situacijose man šiek tiek pritrūko. Dabar esu tokiame gyvenimo etape, kai galvoju apie šeimą, ateities žingsnius ir kitus dalykus. Vis dar noriu varžytis ir kovoti, bet privalau būti tikra, kad žengdama į narvą turiu aiškų tikslą ir priežastį.“
Ramybę ir stiprybę šiame pereinamajame etape R. Namajunas atranda tikėjime. Augusi be tėvo ir nuolat jautusi nesaugumo jausmą, sportininkė teigia, kad be dvasinio kelrodžio būtų tiesiog pražuvusi. Šiuo metu ji taip pat džiaugiasi galėdama puoselėti ryšį su savo šaknimis – rūpinasi iš Lietuvos atvykusia močiute ir iš naujo mokosi lietuvių kalbos.
Nors perėjimas į visų lengviausio svorio kategoriją leido pamiršti sekinantį svorio metimą ir susitelkti į jėgos treniruotes, R. Namajunas pripažįsta, kad kai kurie pasirodymai vis dar neduoda ramybės. Ypatingą apmaudą jai kelia dvikova su E. Blanchfield, kurioje, pasak pačios kovotojos, penktajame raunde jos dvasia šiek tiek palūžo, todėl ji mielai priimtų revanšo galimybę.
Už narvo ribų veiklos taip pat netrūksta. Kartu su komanda atidariusi naują sporto salę „Genesis“, R. Namajunas vysto vandenilio vandens startuolį „Nama Water“ bei rašo knygą. Paklausta apie didžiausios sporto žvaigždės Conoro McGregoro sugrįžimą, lietuvių kilmės kovotoja įžvelgė tamsiąją šlovės pusę – prarastą laisvę kovoti tada, kada norisi, nes organizacija didžiausius vardus naudoja specifinių turnyrų reklamai.
Apie dvasines paieškas, perėjimą į aukštesnę svorio kategoriją, C. McGregoro situaciją ir lietuvių kalbą R. Namajunas išsamiai papasakojo duotame interviu.
– Mačiau vaizdo įrašą, kuriame pasakėte kalbą ir nėrėte į ežerą. Jūs keliaujate. Ar keliaujate su kuprinėmis, ką tiksliai veikiate?
– Norėčiau tai daryti, toks ir buvo planas, kol visas Kolorado valstijos regionas nepradėjo degti. Tiesiog susikrovėme daiktus ir išvykome. Dar 2020 metais, kai gyvenome Denverio priemiestyje, toliau nuo kalnų, kur paprastai kyla gaisrai, ugnis priartėjo prie mūsų ir teko ruoštis evakuacijai. Todėl dabar nusprendžiau, kad neverta rizikuoti – tiesiog išvažiavome. Planavau keliauti po kalnus, bet visos vietos, kurias norėjau aplankyti, dega. Nusprendėme aplankyti mano komandos narį Chico Milvokyje ir pabūti prie Didžiųjų ežerų. Tai vienas didžiausių gėlo vandens šaltinių. Praėjo nemažai laiko, ir dabar, kai taip ilgai buvome išvykę, kur kas labiau vertinu vietą, iš kurios esu kilusi.
– Esu tikras, kad daugeliui kyla klausimas: ar pasiliksite šią šukuoseną, ar vėl juos nusikirpsite?
– Esu bandžiusi juos auginti ir anksčiau. Tiesą sakant, dabar jie beveik tokio ilgio, kokį buvau pasiekusi praeityje. Manau, kad viskas gerai, man tai patinka ir aš su tuo susitaikau. Kol kas plaukai lieka, bet pažiūrėsime, negaliu nieko pažadėti.
– Kur keliausite toliau? Dabar esate Milvokio apylinkėse, kokie tolesni planai?
– Norėtume čia pabūti ilgiau, bet turime grįžti į Denverį, nes šeštadienį vyks mūsų sporto salės „Genesis“ atidarymas. Tai visiškai nauja, šviesi ir moderni salė „Wheat Ridge“ rajone, todėl esame labai laimingi. Turime grįžti iki penktadienio vakaro. Taip pat į miestą atvyksta UFC kovotoja Carly Judice, kuri ruošiasi kovai ir nori su manimi pasitreniruoti. Be to, atvyksta ir Hannette Staack, kuri taip pat nori kartu pasportuoti. Taigi, turime grįžti ir atgauti sportinę formą.
– Ar esate iš tų kovotojų, kurie priima visus norinčius? Ar mielai treniruojatės su žmonėmis iš kitų sporto salių?
– Visiškai. Esu kovojusi su žmonėmis, su kuriais anksčiau treniravausi. Aišku, to daryti nemėgstu, bet dėl to per daug nesijaudinu, nes abi pusės gauna tiek pat naudos. Man labai patinka C. Judice, niekada nenorėčiau su ja kovoti. Ji man labai rūpi, noriu matyti, kaip jai sekasi, ir jai tikrai sekasi puikiai. Aš esu atvira ir galiu treniruotis su bet kuo.
– Grįžkime šiek tiek į praeitį. Jūs du kartus šokiravote pasaulį, kai iškovojote titulus prieš Joanna Jedrzejczyk ir Weili Zhang. Kuri iš šių pergalių jums reiškė daugiau? Tuo metu atrodėte tiesiog nenugalima, tarsi galėtumėte narve daryti bet ką.
– Abi šios kovos man turi savų pliusų ir minusų. Asmeniškai visa ta saga su J. Jedrejczyk man buvo artimesnė, nes jaučiau, kad tai labiau dvasinė patirtis, savotiškas dvasinis karas. Per tas dvi kovas labai daug išmokau. O kova su W. Zhang buvo ypatinga tuo, kad tuo metu buvau kur kas geresnėje psichologinėje būsenoje. Buvau daug laimingesnė, todėl galėjau labiau mėgautis čempionės statusu. Pirmą kartą tapusi čempione buvau tiesiog priblokšta – per daug dėmesio, per daug spaudimo. Niekada to nemėgau. Bet antrojo titulo valdymo metu buvau daug labiau pasitikinti savimi ir ramesnė, todėl dėl to nebesijaudinau.
– Kodėl anksčiau jums trūko to pasitikėjimo savimi? Kas vertė taip jaustis?
– Tam tikra prasme aš labai pasitikėjau savimi ir savo įgūdžiais, bet kalbant apie gyvenimą apskritai, viskas susiję su tuo, kaip aš užaugau. Visada nerimavau, kad kažkas iš manęs kažko norės, augdama niekada nesijaučiau saugi. Todėl visada stengdavausi prisidengti galvą, eidama per tam tikrus rajonus stengdavausi būti nepastebėta. Norėjau tiesiog greitai praeiti ir kad mane paliktų ramybėje. O kai tampi čempione, žmonės tik tai ir daro – spoksto į tave.
Jie stebi kiekvieną tavo žingsnį. Tai man visada keldavo nerimą. Bet vėliau atsirado daugiau brandos ir pasitikėjimo savimi, nustojau bijoti bepročių. Supratau, kad Dievas mane saugo, atsirado daugiau pasitikėjimo juo. Žinau, kad žmonės kartais kritikuoja Patą Barry, bet mūsų santykiai tapo daug stipresni, ir jis man padeda atfiltruoti daugybę nesąmonių. Dabar jaučiuosi daug saugesnė tiek savyje, tiek savo santykyje su Dievu. Nebesidairau per petį kas dvi sekundes. Aišku, stebiu aplinką, bet jaučiuosi visiškai kitaip.
– Šiais laikais žmonėms labai lengva kalbėti apie psichologines sveikatos problemas, bet jūs su tuo susiduriate tiesiogiai, puikiai suprantate, į ką reikia susitelkti. Esate labai pozityvi ir atvirai kalbate apie savo santykį su Dievu. Aš tai labai vertinu ir žaviuosi, nes šiais laikais žmonės nenori to daryti. Iš kur tai semiatės?
– Iš noro išgyventi. Be to aš tiesiog pražūčiau. Tai yra būtina ne tik psichologinei, bet ir fizinei gerovei. Tai savotiškas kelrodis, ypač kai tenka priimti didelius sprendimus, siekti sėkmės ir susikurti gerą gyvenimą. Aš nepasiekiau to, ką turiu, dėl to, kad puikiai išmanau technologijas ar finansus – manęs niekas to nemokė. Esu pirmos kartos amerikietė, mano mama atvyko į šią šalį vos kalbėdama angliškai.
Juokinga, bet mano močiutė pagaliau vėl atvyko į Valstijas. Dabar ja rūpinuosi, iš naujo mokausi geriau kalbėti lietuviškai ir jai padedu. Bet grįžtant prie temos – be Dievo vedimo aš būčiau pasiklydusi. Nors ir dabar kartais pasiklystu. Tai tiesiog būtinybė. Augdama neturėjau tėvo, todėl Dievas man jį atstojo.
– Šiek tiek pakeiskime temą. Anksčiau kovojote minimalaus svorio kategorijoje, o dabar perėjote į visų lengviausią svorį. Kokius didžiausius skirtumus pastebėjote tarp varžovių?
– Žinoma, akivaizdžiausias skirtumas yra dydis. Tačiau skiriasi ne tik pats svoris, bet ir ūgis bei atstumo pojūtis. Minimalaus svorio kategorijoje dažniausiai buvau aukštesnė už savo varžoves, todėl pagrindinis iššūkis buvo išlaikyti žemą stovėseną ir neleisti priešininkėms palįsti po manimi. Tai visada buvo sunku, ypač todėl, kad nenorėjau nuolat lenkti kelių – tai labai vargina.
Visų lengviausio svorio kategorijoje šios problemos beveik nelieka. Aišku, vis tiek privalai turėti gerą bazę, sugebėti judėti, bet čia pagrindinis dėmesys tenka imtynėms ir jėgai. Turiu užtikrinti, kad esu pakankamai stipri imtynėse, ir tuo pačiu išlaikyti gerą ištvermę. Tai savotiškas balansas. Man labai padėjo ilgesnės pertraukos tarp kovų, kai galėjau daugiau dėmesio skirti jėgos treniruotėms. Minimalaus svorio kategorijoje daug daugiau bėgiodavau. Dabar norėčiau geriau subalansuoti šiuos dalykus ir neapsiriboti vien bėgimu, nes nebesijaudinu dėl svorio metimo. Jaučiu, kad su tuo susitvarkau gana gerai.
– Vadinasi, liksite visų lengviausio svorio kategorijoje?
– Taip, tikrai. Nebent gaučiau neįtikėtinai pelningą pasiūlymą ar atsirastų išskirtinė galimybė, bet šiaip nematau prasmės nieko keisti.
– Koks buvo lemiamas veiksnys pereiti į aukštesnę svorio kategoriją? Buvote čempionė, o dabar Mackenzie Dern turi titulą. Kodėl tiesiog negrįžus į žemesnį svorį ir vėl netapus čempione?
– Žmonės taip kalba, tarsi tai būtų labai lengva, bet taip nėra. Ypač kai jau esi tai padariusi. Fiziškai atrodo, kad jei padarei tai anksčiau, gali padaryti ir vėl. Galbūt ir galiu, bet nėra jokių garantijų. Be to, kur tuomet slypi jaudulys? Kur tas iššūkis, kai klausi savęs, ar sugebėsi tai padaryti? Dalis to jaudulio tiesiog dingsta. Nors pasitiki savimi, tai kartu kelia nerimą, nes turi rasti motyvacijos vėl kopti į tą patį kalną. Man motyvacijos paieškos yra vienas didžiausių iššūkių. Jau turiu dvi pergales prieš geriausias minimalaus svorio kategorijos kovotojas, neskaitant M. Dern. Tiesiog kovojau su tomis pačiomis merginomis ir norėjau naujo iššūkio. Svorio metimas taip pat nėra lengvas. Žmonės žiūri į mane ir galvoja, kad esu smulki, bet taip nėra. Įprastai sveriu apie 141 svarą (64 kg), lengvai galiu pasiekti ir 145 svarus (66 kg). Kiekvienas svorio metimas darėsi vis sunkesnis. Paskutinis kartas minimalaus svorio kategorijoje buvo labai sudėtingas. Psichologiškai su tuo tvarkiausi geriau, bet fiziškai man tai labai nepatiko, pradėjo tikrai skaudėti.
– Esate aukštesnė šiai svorio kategorijai. Numesdama svorį turite išlaikyti aukščiausią lygį penkių raundų kovose, o tai sukelia didžiulį stresą kūnui. Pasakėte tai, ko ir tikėčiausi iš buvusios čempionės: įveikėte Joanną Jedrzejczyk, kuri laikoma viena geriausių, ir dukart nugalėjote Weili Zhang, kuri dabar dominuoja. Ką dar galite ten pasiekti?
– Būtent. Kaip ir minėjau, visų lengviausio svorio kategorijoje galiu pasiekti kur kas daugiau. Žinau, kad mano rezultatai ten buvo dvejopi, bet dabar esu visiškai kitame gyvenimo etape. Nebeturiu tokio paties ego. Aišku, ego vis dar yra, bet esu kitur ir jaučiuosi laiminga. Nekenčiu pralaimėti, nieko nėra geriau, nei kai po kovos iškeliama tavo ranka, tačiau galiausiai jaučiu, kad dabar esu ten, kur ir turiu būti, kur mane atvedė Dievas.
– Į kurią kovą atsigręžusi pagalvojate, kad norėtumėte ją pakartoti?
– Sunku pasakyti. Tikriausiai išskirčiau dvikovą su Erin Blanchfield. Ji mane neramina labiau nei kitos.
– Kodėl?
– Jaučiau, kad šiek tiek pasidaviau. Ne tai, kad nuleidau rankas, bet mano valia susilpnėjo. Man nepatiko tas jausmas, atrodė, kad penktajame raunde mano dvasia šiek tiek palūžo. Tai mane tikrai neramina. Žinoma, atiduodu jai pagarbą, ji kovojo puikiai, o akistata buvo labai apylygė. Tiesiog jaučiu, kad galėjau pasirodyti geriau, ypač psichologiškai. Mano pasiruošimas buvo geras, nors visada yra kur tobulėti, bet tas jausmas man tikrai nepatiko. Nors paskutinėje kovoje patyriau pralaimėjimą, visa minia mano varžovę nušvilpė. Dauguma žmonių manė, kad laimėjau aš. Iš pradžių galvojau, kad galbūt esu šališka, bet pamačiusi tokią reakciją supratau, kad viskas gerai. Jei gaučiau progą kovoti su ja dar kartą, tikrai žinočiau, ką daryti geriau. Taip pat norėčiau dar kartą susikauti su Manon Fiorot. Ji yra labai įdomi kovotoja. Nesakau, kad visi jos bijo, bet daugumai diviziono merginų ji atrodo bauginanti. Aišku, Valentinai Ševčenko tai nerūpi, bet man kova su M. Fiorot atrodo smagi. Jaučiu, kad prieš ją pasirodžiau tikrai gerai, net ir pirmajame raunde susilaužiusi mažylį pirštą. Norėčiau pakartoti ir šią dvikovą. O visi kiti pralaimėjimai minimalaus svorio kategorijoje liko praeityje, man jie neberūpi.
– Atrodo, kad dabar mėgaujatės procesu ir esate rami. Padarėte viską, ką reikėjo minimalaus svorio kategorijoje – esate daugkartinė čempionė, po du kartus įveikėte geriausias šio diviziono kovotojas. Perėjimas į 125 svarų kategoriją rodo, kad turite naujų tikslų ir bandote pasiekti lygį, kurio kiti dar nepasiekė.
– Taip, tai yra pagrindinis dalykas, dėl kurio dabar kovoju – noriu pasiekti šį tikslą. Kaip kovos menų atstovei, man tai reiškia kur kas daugiau. Žinoma, mes kovojame ir dėl pinigų, bet šiame gyvenimo etape pinigų galiu užsidirbti ir kitais būdais, jei tik to panorėčiau. Dėl to nebesijaudinu, nebejaučiu to nerimo, kai galvoji, kad tau žūtbūt reikia laimėti dėl išgyvenimo. Dabar viskas sukasi aplink savęs išbandymą, savigynos tobulinimą ir kovos menų pritaikymą. Aišku, tai yra pavojingas sportas, todėl negali su tuo žaisti. Turi išlikti susikaupusi ir žiūrėti į tai rimtai. Be to, pasitaiko ir nešvarių kovotojų, todėl privalai būti atsargi. Tai beprotiška, bet man tai kelia jaudulį.
– Jei apžvelgtume dabartinę moterų MMA situaciją UFC organizacijoje, ar yra kovotojų, kurias fanai, žiniasklaida ar pati organizacija neįvertina, bet į kurias vertėtų atkreipti dėmesį?
– Pastaruoju metu buvau šiek tiek atitrūkusi nuo visko, bet išskirčiau Carli Judice. Ji yra kylanti žvaigždė, turinti didžiulį talentą. Beprotiška tai, kad ji sportuoja dar visai neilgai.
– Ar tai nekelia pavydo?
– Tikrai taip. Bet, tiesą sakant, ji koledže žaidė softbolą, todėl turi puikią koordinaciją ir yra tikra atletė. Kamuolio metimo mechanika yra labai panaši į smūgiavimą. Ji yra labai unikali asmenybė, todėl manau, kad į ją tikrai verta atkreipti dėmesį.
– Jei geriausių laikų Rose kovotų su dabartine Rose, kaip viskas susiklostytų?
– Tikrai norėčiau susikauti su jaunesne savimi. Tikriausiai bandyčiau parversti senąją save ant žemės, nes anksčiau buvau tiesiog beprotiška ir smūgiuodavau į visas puses. Būtent tai ir daryčiau. Tikrai bandyčiau smūgiuoti sau į pilvą, atlikčiau tiesų spyrių tiesiai į korpusą.
– Ar jaučiate, kad čempioniška patirtis minimalaus svorio kategorijoje jums dabar padeda?
– Kartais tai gali būti privalumas, bet kartais – ir savotiškas trūkumas. Tai veikia dvejopai. Viena vertus, esu mačiusi beveik viską, todėl mažai kas mane gali nustebinti ar išmušti iš vėžių. Kita vertus, nebelieka tos baimės ir nerimo, kurie anksčiau priversdavo išlikti maksimaliai budriai.
– Ar tai jūsų negąsdina? Kai kurie kovotojai sako, kad nejautė jokio nerimo žengdami į narvą, ir būtent tai juos išgąsdino. Pradedi nerimauti dėl to, kad nesijaudini, nes tiesiog normalizuoji smūgius į veidą.
– Taip, tiesiog šiek tiek prie to pripranti ir tai nuima tą aštrumą. Tai tikrai keista lazda su dviem galais, kai pradedi nerimauti dėl to, kad nesijaudini. Sunku pasakyti, bet patirtis tikrai padeda išlaikyti ramybę tam tikrose situacijose. Pavyzdžiui, paskutinėje kovoje nutiko keistas dalykas. Antrajame raunde gavau dūrį į akį. Esu taip pripratusi prie adrenalino ir ramybės išlaikymo, kad iš pradžių net nesupratau, kas įvyko. Viskas nutiko labai greitai. Pamenu, kaip teisėjas pasakė saugoti pirštus. Jis nepasakė, kuriai iš mūsų, todėl pagalvojau, gal čia aš taip padariau? Net nejutau, kad mano akis pažeista, kol jis to nepasakė, o tada staiga nustojau matyti. Akis prisipildė skysčių ir kurį laiką kovojau praktiškai be regėjimo. Vis tiek ėjau į priekį, nes jaučiau, kad perimu iniciatyvą. Spaudžiau ją, o ji bandė atsitraukti. Tas momentas šiek tiek išmušė mane iš vėžių. Žvelgiant atgal, jei galėčiau sugrįžti į tą akimirką, tikriausiai būčiau paprašiusi sustabdyti kovą. Nežinau, koks sprendimas būtų buvęs teisingas, bet tikriausiai būčiau protestavusi. Noriu pasakyti, kad dėl savo patirties buvau kur kas ramesnė, nei būčiau buvusi anksčiau. Kai pirmą kartą kovojau su W. Zhang, prieš atlikdama spyrį į galvą, buvo pradėję dvejintis. Ji pataikė man tiesiai į kaktą ir tai iškreipė mano regėjimą. Nepaisant to, toliau judėjau ir žinojau, kaip išlikti ramiai. Kitas kartas buvo kovoje su Michelle Waterson. Pačioje pradžioje ji atliko šoninį spyrį man į veidą, ir man pradėjo dvejintis. Tai buvo tikrai geras smūgis.
– Kas jus vis dar motyvuoja ir skatina likti šiame sporte?
– Tai geras klausimas. Būtent todėl kurį laiką nekovojau, nes bandau iš naujo atrasti ir suprasti, ką dabar darau. Būsiu atvira – per tris pastaruosius mano patirtus pralaimėjimus man buvo sakoma, kad pergalės atveju gausiu progą kovoti dėl titulo. Visose šiose situacijose man šiek tiek pritrūko. Dabar esu tokiame gyvenimo etape, kai galvoju apie šeimą, ateities žingsnius ir kitus dalykus. Vis dar noriu varžytis ir kovoti, bet privalau būti tikra, kad žengdama į narvą turiu aiškų tikslą ir priežastį.. Tai nebūtinai turi būti kova dėl čempionės diržo. Kartais motyvacija gali būti tiesiog finansinė. Žinoma, visada noriu judėti į priekį, nes jei nesistengi būti geriausias, tuomet ką apskritai čia veiki? Tačiau dabar galime viską daryti lėčiau, vertinti situaciją po kiekvienos kovos. Šiuo metu išgyvenu savotišką dvasinę kelionę, kuri yra labai įdomi. Kvestionuoju tam tikrus dalykus, pakeičiau mitybą ir jaučiu, kad dabar kažkas vyksta. Turiu išsiaiškinti šiuos dvasinius dalykus prieš nuspręsdama sugrįžti. Matau save sugrįžtančią kitais metais, bet kaip kovos menų atstovei, man svarbiausia išmokti kažką naujo ir pritaikyti tai praktikoje. Nesu taip susirūpinusi dėl čempionės diržo, kaip anksčiau. Jei atsiras galimybė – esu pasiruošusi, nes vis dar treniruojuosi. Daug lengviau, kai žinai, kad jau turi kelis titulus savo sąskaitoje. Jei pasitaikys proga, tikrai ja pasinaudosiu, bet nebebandau nieko forsuoti. Anksčiau galvodavau, kad turiu ribotą laiką ir privalau gauti šansą kovoti dėl titulo, o dabar suprantu, kad nereikia nieko skubinti – leisiu viskam įvykti natūraliai.
– Vadinasi, šiais metais jūsų narve neišvysime?
– Negaliu to pasakyti šimtu procentų, bet šiuo metu tokių planų neturiu. Viskas gali pasikeisti, tai tikrai įmanoma. Kaip ir minėjau, jei sulauksiu puikaus pasiūlymo, esu pasiekiama. Tačiau dabar labiau galvoju apie tai, kad likusius šiuos metus skirsiu tam, jog išsiaiškinčiau, kas vyksta mano gyvenime. Taip pat turiu savo vandenilio vandens įmonę, su kuria vis dar bandome įsitvirtinti. Tai startuolis, todėl viskas labai nauja.
– Conoras McGregoras po penkerių metų pertraukos sugrįžta į sportą. Tai didelis iššūkis po tokio ilgo laiko, ypač kovojant prieš labai aktyvų Maxą Holloway. Jie abu kovos aukštesnėje, 170 svarų svorio kategorijoje. Kokia jūsų nuomonė apie C. McGregoro sugrįžimą? Ką jis atneša šiam sportui ir kas, jūsų manymu, šiuo metu dedasi jo galvoje?
– Galiu tik įsivaizduoti. Aš tik spėlioju, bet manau, kad jis turėtų jausti daug nusivylimo. Kuo didesne žvaigžde tampi, tuo labiau tavo vardas naudojamas reklamuoti visą renginį ir produkciją. Atrodo, kad prarandi laisvę kovoti tada, kada nori, ir su kuo nori. Galima pamanyti, kad turėdamas tokį didelį vardą įgauni daugiau svertų ir gali pats diktuoti sąlygas, bet yra kitaip. Aš tikrai nesu įsigilinusi į situaciją, bet mačiau jo nuotrauką – jis gali būti tiesiog susikaupęs kovai, tačiau atrodo kaip nusivylęs žmogus.
– Jis užsiminė apie svarbų dalyką, nes, kaip ir sakėte, atrodytų, kad būdamas tokia žvaigžde jis galėtų kovoti kada panorėjęs, tačiau girdėjau, kad jis negali kovoti didžiausiuose turnyruose, nes jie ir taip sugeneruos didelius skaičius. Organizatoriai nori pasinaudoti jo vardu, kad išpopuliarintų kitą turnyrą. Kaip jis pats sakė, niekada nepamatysite jo kovojančio „UFC 200“ ar „UFC 300“ turnyruose, nes jie ir taip bus sėkmingi, todėl jam tenka kovoti „UFC 301“ ar „UFC 305“ renginiuose.
– Kai buvau čempionė, nors ir nepritraukdavau tokių skaičių kaip C. McGregoras, jaučiau mažesnę to versiją. Tiesiog norėdavau kovoti tada, kada man patogu. Atrodytų, kad turėdamas čempionės diržą gali diktuoti sąlygas, bet iš tikrųjų tavo statusas naudojamas tam tikriems dalykams reklamuoti. Turi kovoti tada, kai tau pasako, todėl laisvės lieka kur kas mažiau. Beprotiška, bet dabar, neturėdama diržo, jaučiuosi turinti daugiau įtakos sprendžiant, kada kovosiu. Žmonėms vis dar įdomu, ką darau, bet dabar galiu paprasčiausiai paklausti, ar galiu kovoti tam tikru metu. Žvelgiant iš šalies, įsivaizduoju, kad C. McGregoras jaučia kažką panašaus. Be to, po ilgos pertraukos sugrįžti visada sunku, nes sportas ir jo aplinka labai greitai keičiasi. Prisimenu vieną įdomią istoriją iš „UFC 217“ turnyro. Ruošėmės spaudos konferencijai, stovėjome užkulisiuose, grojo muzika. Tiesiai prieš mane stovėjo Georges'as St-Pierre'as. Tai buvo jo sugrįžimas po daugelio metų pertraukos. „Žmogau, viskas taip pasikeitė“, – tuomet stebėjosi G. St-Pierre'as. Buvo gana juokinga, nes sėdėjau ir galvojau – šis vyrukas yra legenda, o stebisi viskuo sakydamas, kad tai beprotiška. Tuo tarpu aš buvau visiškai rami, nes man tai buvo įprasta kasdienybė.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
