Šlagerių karalienė – 2011 titulu muzikos gerbėjams tarsi priminėte apie save, tyliai rusenančią žvaigždę. Taip Jus pavadino spauda. Sakykite, ką Jums tas titulas reiškia? Ar tikėjotės?
Manau, tiesiog atėjo tam laikas. Būna taip gyvenime, kad dirbi dirbi ir viskas tarsi slysta iš rankų. O būna taip, kad viskas vienu metu kažkaip lyg per sviestą pradeda eiti. Man tas gerasis periodas prasidėjo nuo praeitų metų pabaigos. Prieš pat Kalėdas išleidau savo autorinį muzikos albumą. Seniai ruošiausi, seniai norėjau, bet vis kažkaip neišėjo. O praeitais metais ėmiau ir supykau ant savęs: „Kiek galiu delsti, tiek dainų prisikaupė, jau ir naujos beldžiasi, reikia užbaigti vieną etapą, kad galėčiau pradėti naują“...
Kai supykau, užsispyriau, tai ir padariau per tris mėnesius, tai kam ruošiausi keletą metų. Prieš pat Kalėdas albumą pristačiau ir tuo pat metu jis išėjo diskas. Ir dar buvo tarsi kokia nuojauta: „Kol neišleisiu muzikinio albumo, tol man nepradės sektis“. Ir taip ir įvyko, kažkaip viskas nuo pernai pradėjo sektis. Toks energijos antplūdis. Sakiau sau, dabar noriu eiti į tarptautinius konkursus, noriu užsienyje padirbėti. Labai norėjau išvažiuoti į užsienį šią vasarą,, bent kokiam mėnesiui, neilgiau, nes paskui Lietuvoje pamiršta, dar labai norėjau išbandyti save kokiame nors tarptautiniame konkurse, bet niekaip negalėjau atsitraukti nuo koncertinės veiklos. Visi savaitgaliai buvo suplanuoti. Koncertas po koncerto. Užtai, kai pakvietė man dalyvauti Šlagerių konkurse, būtent tas savaitgalis buvo laisvas. Lyg koks ženklas, lyg likimas stūmė dalyvauti. Ir kažkokia nuojauta buvo, dalyvauju trečią kartą, ar tik nebus tas trečias kartas lemtingas.
Minėjote, kad prieš tai nesisekė. Kokios nesėkmės ?
Prieš keletą metų turėjau nemažų problemų: šeimą užklupo ligos, skaudžiai nutrūko mano asmeniniai santykiai , bet baisiausia – praradau balsą. Koncertavau su temperatūra, o po to nebeišdainavau, balsas liko toks žemas, kad galvojau, jog net vokalo pedagoge nebegalėsiu dirbti. Tai buvo pats „juodžiausias“ laikotarpis per mano visą muzikinę karjerą. Labai išgyvenau. Iki šiol prisimenu, užtekdavo kažkam paklausti iš kolegų, iš draugų, kas su mano balsu, puldavau vos ne į isteriją ir apsipildavau ašaromis. Pradėjau svarstyti įvairius variantus, ką darysiu, jei balsas nesugrįš. O juk nieko daugiau ir nemoku. Tiek tesumąsčiau, kad eisiu butų tvarkyti . Svarbiausia, kad net gydytojai ilgą laiką nesuprato, kas pasidarė su mano balsu tik pečiais gūžčiojo pečiais, kai skųsdavausi, jog jis labai žemas, arba sakydavo: „čia nuo streso“... Tik po gero pusmečio ištyrė normaliai ir nustatė, kad pertemptos balso stygos, net randas likęs. Iš tikrųjų nuo tų dvasinių ir fizinių negalių išsigydžiau, galima sakyti pati, kai pradėjau lankyti jogą. Ji man padėjo susivokti savyje, savo nesėkmėse ir savo galimybėse. Supratau, jog viską gyvenime iki tol stačiau ant vienos kortos – dainavimo, o ji vieną kartą ėmė ir pavedė. Nemaniau, kad kažkas iš aukštybių mane nusprendė dėl tokio aklumo nubausti, bet suvokiau, kad per tą išbandymą turiu kažką suprasti. Gal kad buvau per didelė karjeristė ? Juk net į pasimatymus nuėjusi, išūždavau vaikinams galvą apie dainavimą. Kartą manęs vienas toks vaikinas ir paklausė: „Ar tu gali apie ką nors kitą?“ Susimąsčiau: „Turbūt negaliu.“, bet niekas nepasikeitė tol, kol galima sakyti, per galvą neužvožė gyvenimas.. O po to pradėjau kitaip žiūrėti į draugus, į vyrus, kurie ateina į mano gyvenimą, į šeimą... Geresnė pasidariau. O svarbiausia, kokius metus, po to kai pasveikau, iš viso nieko neėmiau į galvą. Kas beatsitiktų, tik juokas ėmė: „Ar čia problema?“
Profesinė sėkmė sugrįžo. O širdis pagijo? Gyvenate viena?
Gyvenu viena, bet galvoju, kad esu ne viena (juokiasi). Pastebėjau, kai esu labai užimta, kai save realizuoju profesinėje srityje ir nebelieka laiko galvoti apie nieką daugiau, apie jokias meiles, jokius vyrus, atsiranda labai daug gerbėjų ir daug vyrų dėmesio Dabar aš tuo kaip tik ir mėgaujuosi.
O tas vienintelis?
Aš galbūt ir turiu širdyje jį, tik negaliu pasakyti už jį, ar ir jis tiek pat mane turi. Prieš pusantrų metų pamaniau, kad įsimylėjau, ir tai vis dar tęsiasi. Ar mes esame pora, negaliu net pasakyti. Žinau, viena, kai tik pradedu žmogų savintis, jį iš karto prarandu. Tokia karti mano gyvenimiška patirtis. Todėl dabar jau išmokau to nepadaryti, bet ir realiai suvokiu, kad niekas niekam nepriklauso. Jei bendrauji su žmogumi, būni su juo, tai yra didžiulė dovana, ir to pakanka.
Daug kartų buvote įsimylėjusi?
Apskritai, esu ištikima, konservatyvi ir pastovi, kas liečia jausmus. Nesuprantu tokių dalykų – jausmas čia atėjo, čia praėjo. Jei jau žmogui kažką jauti, tai tas negali šiaip sau niekur išgaruoti per kelias dienas, savaites ar mėnesį. Taigi, jei įsimyliu dviem metam, paskui dar du metai praeina, kol atsigaunu, vadinasi, ne tiek jau daug kartų gyvenime ir buvau įsimylėjusi( juokiasi). Tiems, kuriuos mylėjau, atiduodavau visą širdį, visus jausmus, visas emocijas, bet dabar šiek tiek keičiuosi, nepuolu kaip musė į barščius. Iš tiesų, kai šitaip reaguoji, kitą žmogų tiesiog nugąsdini, pernelyg daug atsakomybės užkrauni ant jo pečių su tokia jausmų lavina. Bet dabar turbūt jau visos tokios audros išgyventos , nes šiuo metu žiūriu į viską kažkaip šviesiai ir ramiai. Ir ne tik į tarpusavio santykius, bet ir į visas kitas situacijas. O kita vertus, pagalvoju, kad tų dramų irgi reikia. Grįžau vakar vakare namo ir mąstau: „Gerai, kad dabar viskas taip ramu. O kaip kurti? Aš gi nemoku ramybėje.“ Taip ir yra: nori sukurti, kas jaudintų žmogų, tu pati turi viską išgyventi viduje. Vien gražūs žodžiai ir melodija – niekis. Širdis turi kraujuoti, kad žmonės iš tiesų patikėtų tavimi.
Ugninė plaukų spalva Jūsų sceninio įvaizdžio dalis. Atrodo ir gyvenime tokia ugninė. Bet spalvą buvote neseniai pakeitusi į gana blankią. Kodėl?
Jei mane su tos pačios spalvos plaukais pamatytumėte pedagogę, bendraujančią su savo mokiniais, tai ko gero pasakytumėte , kad esu tikra mokytoja, tikra mokslo „žiurkė“ . Bet apskritai, manau, kad mūsų išvaizda atspindi, kaip mes tuo momentu jaučiamės, kas mūsų viduje. Prieš dvejus metus, po TV projekto „Iššūkis žvaigždėms“, man norėjosi ramybės. Nutrūko mano meilės ryšiai, baigėsi graži meilės istorija, o aš pati buvau tokia visa „išsidraikiusi“. Persikrausčiau į naują rajoną, tokį ramų, norėjau, kad apskritai manęs niekas nepastebėtų ir plaukus nusidažiau pilkai. Norėjosi tik kurti. Ir aš tą dariau, bet dabar jau vėl kitas etapas, kai vėl norisi iššūkių gyvenime. Galvoju apie tarptautinius konkursus, tęsiu kūrybą, kurią pradėjau pastaraisiais metais. Tapau ryžtingesnė, gal todėl ir plaukai vėl raudoni.
