Ką daryti moteriai, kuri nori turėti kūdikį, bet neturi vyro? Tokioje situacijoje atsiduria ne taip jau ir mažai gražiosios lyties atstovių. Kreiptis į spermos banką? Kur jo ieškoti Lietuvoje? O kur užsienyje? Nuo ko pradėti? Kiek tas kainuoja? Ar nepaprasčiau tiesiog susirasti vyriškį…
Salomėja ?. rašo: „Nusprendžiau pasigimdyti kūdikį. Pasigimdyti ir pačiai užsiauginti. Tam turėjau visa, kas reikalinga – butą, darbą. Man atrodė, kad sunkiausia – apsispręsti. Kad kūdikio gimimui dar reikalingas ir vyriškis – apie tai kažkaip nepagalvojau”. Kai Salomėja ėmėsi vykdyti savo planus, pasirodė, kad viskas ne taip jau paprasta. Iš pradžių galvojo kreiptis į “spermos banką”: bet ją išgąsdino biurokratiniai sunkumai, katalikiškoje Lietuvoje į “nenatūralų” apvaisinimą žiūri skersai. Jai patarė važiuoti į užsienį, bet tam reikėjo daug pinigų…
“Tada viena mano draugė pasakė: nesuprantu tavęs, aplinkui tiek vyrų, kam tau dėl to trenktis į pasaulio kraštą? O dar už tai mokėti pinigus? Žiūrėk, kiek vyrų gatvėje – bet kuris turi tą, ko tau reikia. Tiesiog nebūk tokia naivi, būk kiek protingesnė. Tau jau ne šešiolika”.
Salomėja ilgai rinkosi tėvą savo kūdikiui. Tai turėjo būti sveikas, aukštas vyras, turintis sveikų vaikų. Kaip tik su tokiu vyru ji susipažino viename vakarėlyje pas draugę. Truputis koketiškumo – ir pažintis užsimezgė. Dar po mėnesio (buvo tiksliai paskaičiuotos dienos) draugė surengė “kavą trims”, o pati “valandėlei išbėgo su skubiu reikalu”. Tuomet viskas ir įvyko, kiek pasistengus Salomėjai.
“Iki šiol jis neįtaria, kad mano sūnus – jo vaikas, nors laikas nuo laiko matomės pas bendrus pažįstamus. Jis turi laimingą šeimą, mylinčią rūpestingą žmoną. Kam man griauti jo laimę? Arūno gimimo paslaptį žino tik aš ir mano draugė. Mes prisiekime ją saugoti iki mirties”.
O kaip elgiasi vyrai tokioje situacijoje?
Salvinija pagimdė Tomui du vaikus, berniuką ir mergaitę, kuriuos augina pati. “Kai jam pranešiau apie Daivos gimimą, jis man pasakė: sveikinu! Tarsi jam būčiau pranešusi, kad išlošiau dulkių siurblį loterijoje. Mane siaubingai įžeidė, tas abejingumas. Bet bėgant laikui supratau, kad jis toks žmogus. Aš jam nebuvau pirmoji, su kuria turėjo vaiką”.
Salvinija mano, kad Tomas neturi “tėviško instinkto”. Jis elgiasi su savo vaikais kaip su svetimais: “net saldainių niekada nenuperka”. “Jam atrodo, kad tai mano vaikai, o ne jo. Jei norėjau juos turėti – tai mano problema. O jis čia nė prie ko”. Salvinija rašo, kad jis negirdi “kraujo balso”.
“Seniai susitaikiau su tuo, kad mano vaikai faktiškai neturi tėvo. Jau kuris laikas su Tomu nebesusitikinėju: paprašiau nesirodyti mums akyse. Man irgi jis liovėsi buvęs mano vaikų tėvu. Taip mums visiems geriau”, - rašo Salvinija.
Neseniai Salvinija susitiko moterį, kuri taip pat turi Tomo vaiką. Iš jos ji sužinojo, kad yra dar keletas tokių moterų. Nė su viena jų Tomas negyvena, nei vienai nepadeda. Prisiteisti alimentus labai sunku (reikia atlikti genetinį tyrimą, kad įrodytum tėvystę: Tomas su tuo niekuomet nesutiks). Be to – pats Tomas gauna minimalią algą, jos neužtektų net alimentams vienai moteriai.
Kaip matome, daug kas priklauso ne tik nuo moters pozicijos (pranešti – nepranešti?), bet ir nuo vyro asmenybės. Vieni vyrai, sužinoję, kad turi vaiką, parodo neatsakingumą ir bailumą, kiti – negali savęs gerbti, jei neprisiima atsakomybės. Pasitaiko, deja, ir tokių, kuriems tiesiog vis tiek, turi ar neturi jie vaikų. Dėl to nėra nieko keista tame, kad daugeliui moterų, kuriems kūdikis – svajonė, vyras reikalingas tik kaip spermos donoras. Jei vyras neturi nieko prieš, tai ir konflikto nėra!
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
