Profesorius H. Kentleris (1928-2008) su vaikais ir jaunimu pradėjo dirbti dar 1960-1970 metais, kuomet tapo paauglių ugdymo specialistu Frankfurto evangelikų akademijoje. Netrukus buvo paskirtas „pirmuoju pedagogu“ vienoje nekomercinėje asociacijoje, pavadinimu „Mokymo centras evengelikų jaunimui“ nedideliame Šlirzės miestelyje.
Sunkiai suvokiamas gerbiamo pedagogo eksperimentas
Pedagogo vystoma paauglių emancipacijos teorija atnešė jam pripažinimą kolegų tarpe ir jau 1966-aisiais jis tapo vieno iš žymiausių vokiečių socialinės pedagogikos specialistų Klauso Mollenhauerio padėjėju. H. Kentleris pradėjo vadovauti socialinės pedagogikos skyriui, išleido knygą „Tėvai mokosi seksualinio auklėjimo“, iki pat 1996-ųjų dėstė būsimiems pedagogams Hanoveryje.
H. Kentleris yra laikomas vienu žymiausių jaunimo seksualinio auklėjimo šalininkų. Jis taip pat, jau po savo mirties, tapo žinomas kaip paauglių įvaikinimo pedofilams eksperimento autorius. „Die Tageszeitung“ pasakojama, kad eksperimentą jis pradėjo dar 7 dešimtmečio pabaigoje: jame dalyvavo benamiai 13-15 amžiaus berniukai, kuriuos profesorius tokiu būdu tikėjosi „vėl įtraukti į socialinę aplinką“ ir „sustiprinti jų brendimo procesą“.
Pirmuosius savo eksperimentų rezultatus 1988-aisiais H. Kentleris pavadino „sėkmingais“. Jis buvo tikras, kad seksualiniai santykiai tarp įvaikinančių tėvų ir paauglių „nedaro jokios žalos“. Ir savo eksperimentą aiškino tuo, kad įvaikinantys asmenys turi turėti motyvacijos rūpintis neprižiūrimais vaikais. Jo manymu, seksualinis interesas ir turėjo tapti tokia priežastimi.
Po mirties sulaukė pagarbių atsiliepimų, tačiau netrukus viskas pasikeitė
2008-aisiais, profesoriui mirus, „Humanistų sąjunga“ (organizacija, kovojanti už pilietines teises, kurios nariu buvo ir pats H. Kentleris) gedėjo dėl „seksualinio švietimo švyturio“ netekties. Tas pats leidinys „Die Tageszeitung“ pavadino jį „kovotoju už emancipaciją“.
Tačiau praėjus keleriems metams po jo mirties, pradėta kalbėti visiškai priešingai. 2013-aisiais politologas Franzas Walteris pareiškė, kad profesorius suvaidino lemiamą vaidmenį pedofilų judėjime.
Dar po metų Berlyno senatas organizavo H. Kentlerio eksperimento, kurį švietimo reikalų senatorė Sandra Scherees pavadino „nusikaltimu, kurio atsakomybė krinta ant valstybės“. Tyrimo rezultatai parodė, kad eksperimentas iš tiesų buvo vykdomas. Tačiau nebuvo aišku, kiek vaikų nuo to nukentėjo ir kaip ilgai jis truko. Tyrėjams pavyko prakalbinti vieną iš eksperimento dalyvių, kuris papasakojo, kad iki šiol negali atsigauti nuo patirtos psichologinės traumos. Tuomet valdžia paskelbė „karštąją liniją“ telefonu tiems, kurie galėjo nukentėti nuo H. Kentlerio veiklos.
Tuomet paaiškėjo, kad „eksperimentas“ buvo vykdomas beveik keturis dešimtmečius, iki pat 2000-ųjų. Mokslininkai išsiaiškino, kad tai nebuvo „tik eksperimentas“, o tam tikras tinklas švietimo srityje, įskaitant ir suinteresuotus asmenis Berlyno senate, kur pedofiliją „priėmė, palaikė ir gynė“.
Išvadose taip pat nurodoma, kad keli „tėvai-pedofilai“ buvo aukštas pareigas Makso Planko institute, Berlyno laisvajame universitete, ir Odenvaldo mokykloje užimantys mokslininkai. 2014-aisiais būtent šiose mokymo įstaigose kilo skandalas dėl prievartos prieš nepilnamečius. Senatorė S. Scheeres tyrimo rezultatus pavadino „siaubingais ir šokiruojančiais“.
