Tinklalaidėje garsus profesorius ne tik papasakojo apie jaunystės metus, bet ir mintimis nusikėlė į vaikystę – prisiminė pirmąją svajonėse atsiradusią profesiją ir tėvų žodžius, kurių nepamirš niekada.
Prof. R. Kėvalas gimė ir augo Kaune, Vilijampolėje. Nors buvo vienintelis vaikas šeimoje, juokdamasis sako, kad giminės – tėvų ir senelių – istorija labiau primena itališką modelį.
„Mano seneliai paliko vyriausiajai dukrai sodybą, o mano tėvai, mano mamos broliai du ir mano seneliai atsikėlė į Vilijampolę, pasistatė šeštajame dešimtmetyje namą ir mes visi gyvenome – pusbroliai, pusseserės, nors vieni kitus ir po šiai dienai vadiname broliais“, – pasakojo laidos svečias.
Prisiminė vaikystės svajonę
Vedėjos L. Šukienės paklaustas, kokia visgi buvo pirmoji svajonių profesija, R. Kėvalas sakė puikiai prisimenantis, kaip sulaukęs tam tikro amžiaus mamos nuolat klausdavo vieno klausimo:
„Mamos, kaip dabar atsimenu, klausinėdavau, iš kur atsiranda vaikas. Be abejo, to meto lytinis švietimas gerokai skyrėsi nuo šių laikų ir ji sakydavo: „Vaikus pardavinėja parduotuvėje“. Sakau: „Mama, tai tu mane irgi nupirkai?“. „Taip“, – sako. <...>
Pamenu, mano pirmasis noras buvo būti tos parduotuvės, kur vaikus pardavinėja, vedėju. Tokia mano buvo svajonė.“
Abu jo tėvai buvo darbininkai – šviesios atminties tėtis dirbo šaltkalviu, mama – siuvėja, o pats R. Kėvalas buvo stropus mokinys, o tai, kaip svarsto pats profesorius, lėmė tėvų kartoti žodžiai, kuriuos įsimena iki šiol.
„Man tėvai visada kartodavo: „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi, tavo reikalas, nori – mokykis gerai, nori – mokykis blogai“. Man atrodė, kad mokytis gerai yra žymiai geriau“, – kalbėjo R. Kėvalas.
Studijuoti mediciną paskatino 1 žmogus
Nei plačioje mamos giminėje, nei dar platesnėje tėčio giminėje nebuvo nė vieno mediko, tad ši sritis buvo itin tolima. Dešimtoje klasėje (tais laikais būdavo 11 klasių), kaip ir daugelis gerai besimokančių moksleivių, R. Kėvalas svajojo studijuoti tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – KTU), tačiau pradėjęs lankyti kursus suprato – tikslieji mokslai ne jam.
Tad kaip įvyko posūkis į mediciną? Už tai prof. R. Kėvalas dėkingas kaimynystėje gyvenusiai gydytojai, nukreipusiai keliu, kuriuo žengia jau daugybę metų:
„Mūsų bendra tvora ribojosi su tuometine labai garsia, labai nuostabia moterimi Regina Bacevičiene, kuri buvo vaikų ligų gydytoja, kuri mane augino, kuri mane gydė, kuri mane slaugė. <...> Ji pasakė: „Tegul jis bando stoti į mediciną.“
Daugiau apie profesoriaus R. Kėvalo karjeros etapus ir jų vingius bei dar daug įdomių pasakojimų rasite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
