Nors tekstas visiems buvo vienodas, ir ypatingų nurodymų be to, kad tekstas turi būti skaitomas padėjus ranką ant Lietuvos Konstitucijos nebuvo, kiekvienas iš naujųjų seimūnų priesaikos tekstą perskaitė savaip - su savo intonacija tempu, balso tembru. Priesaikos perskaitymo pobūdyje tarsi buvo galima įžvelgti naujųjų seimūnų charakterio bruožus.
Buvo matyti, kad kai kurie iš jų šiek tiek jaudinasi, kai kurie bijo suklysti skaitydami. Priesaikos tekstas ne kartą buvo iškraipytas, tarkime, kai „konstitucija“ virto „konstitucijumi“, arba kai lietuviški žodžiai buvo tariami su nemenkais akcentais.
Na o, pavyzdžiui, Sergejui Jovaišai apskritai kilo nemenkų sunkumų įveikiant „įmantrų“ priesaikos tekstą.Tačiau jam sekėsi gerokai geriau už Kristiną Miškinienę, kuri pasiklydo priesaikos tekste ir buvo priversta jį skaityti nuo pat pradžių antrą kartą. Pasižymėjo ir Rimantas Sinkevičius. Jis sėkmingai perskaitė priesaiką su viena smulkmena - pamiršo padėti ranką ant Konstitucijos. Artūras Skardžius taip ryžtingai griebėsi Konstitucijos, kad vos nenumetė svarbiausio šalies teisinio dokumento ant žemės.
Pasižymėjo ir priesaikų ceremonijo „sergėtojas“, Konstitucinio Teismo primininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis, kuris tarsi norėdamas pažadinti apmigusius, visą ilgos ceremonijos laiką turėjusius stovėti, vos neuždainavo „Ša-la-la“, kai reikėjo ištarti Rimantės Šalaševičiūtės pavardę.
Būtent tai labiausiai ir traukė dėmesį - kaip naujieji seimūnai „bendravo“ su ant stalo padėta Lietuvos Konstitucija. Vieni ant jos ranką dėjo visiškai drąsiai ir užtikrintai, kiti - vos išdrįsdavo Konstituciją paliesti savo pirštų galiukais, tarsi bijodami į ją nusideginti. Ne mums spręsti, ar tai ką nors gali reikšti. O juk ir nerimas gali nesunkiai pakišti koją tokios iškilmingos ir svarbios akimirkos metu. Tačiau siūlome pažvelgti į tai, kaip skirtingi seimūnai priesaikos metu elgėsi su Konstitucija:
