Pralaimėję kandidatai į Seimą nebesiveržia

Sei­mo rin­ki­muo­se Ak­me­nės–Jo­niš­kio rin­ki­mų apy­gar­do­je da­ly­va­vo 11 vien­man­da­ti­nin­kų, tarp ku­rių bu­vo po­li­ti­nės pa­tir­ties sto­ko­jan­čių ar vi­sai jos ne­tu­rin­čių pre­ten­den­tų. Bū­tent jie pel­nė ma­žiau­sią rin­kė­jų pa­lan­ku­mą. Li­ku­sie­ji tik kan­di­da­tais į Sei­mą šian­dien ne­ži­no, ar be­no­rės dalyvauti ki­tuo­se rin­ki­muo­se.

„Kraš­to ži­nios“ pa­si­kal­bė­jo su į po­li­ti­kos vir­šū­nes tai­kiu­siais žmo­nė­mis.

1. Kaip ver­ti­na­te Jums as­me­niš­kai iš­reikš­tą rin­kė­jų va­lią ir kaip jai da­rė­te įta­ką?

2. Ko­kį ke­lią nuė­jo­te, kan­di­da­tuo­jdami į Sei­mo na­rius.

3. Ar tu­ri­te po­li­ti­nių pla­nų, ar įžvel­gia­te per­spek­ty­vų?

Rim­čiau po­li­ti­kuos – jei par­ti­ja gy­vuos

De­mok­ra­ti­nės dar­bo ir vie­ny­bės par­ti­jos na­rė Dai­va Au­gus­ti­nie­nė, dir­ban­ti Kau­ne esan­čios par­duo­tu­vės „Čia mar­ket“ ve­dė­ja (ga­vo 0,86 pro­cen­to rin­kė­jų bal­sų):

1. Ma­no at­žvil­giu iš­reikš­tą rin­kė­jų va­lią ver­ti­nu ge­rai. Dau­giau su­rink­ti bal­sų ne­si­ti­kė­jau. Ne­tu­rė­jau są­ly­gų ak­ty­viai veik­ti agi­ta­ci­jos lai­ko­tar­piu, ne­ga­lė­jau ap­lan­ky­ti vi­sų apy­lin­kių.

2. Kan­di­da­te prieš po­rą mė­ne­sių prieš rin­ki­mus iš­kė­lė par­ti­ja. Ji įžvel­gė ma­ny­je po­ten­cia­lą, o pa­ti abe­jo­jau. Kan­di­da­ta­vau Ak­me­nės kraš­te, nes ten gy­ve­na tė­vai, pa­ti dir­bau Nau­jo­sios Ak­me­nės par­duo­tu­vė­je „Mig­lė“.

Dar­bui Sei­me ruo­šiau­si, skai­ty­da­ma įvai­rius straips­nius. O po­li­ti­ka do­miuo­si se­niai. Ir tu­riu vi­so­kių idė­jų.

3. Jei par­ti­ja dar gy­vuos, tai man rei­kės rim­čiau žiū­rė­ti į po­li­ti­nę veik­lą, dau­giau dirb­ti ir ban­dy­ti da­ly­vau­ti sa­vi­val­dy­bės rin­ki­muo­se. Tik ne Ak­me­nė­je, o pa­gal gy­ve­na­mą­ją vie­tą – Kau­no ra­jo­ne.

„Pa­tys bied­ni ir už to­kius ža­dė­jau ei­ti“

Po­li­ti­nės par­ti­jos So­cia­lis­ti­nis liau­dies fron­to na­rė Aud­ro­nė Mil­te­nie­nė, au­gi­nan­ti vai­kus (ga­vo 1,08 pro­cen­to rin­kė­jų bal­sų):

1. Rin­kė­jų va­lią ver­ti­nu la­bai tei­gia­mai. Juk pa­tys esa­me bied­ni ir už to­kius ža­dė­jo­me ei­ti. Tad ne­tu­rė­jo­me iš ko agi­tuo­ti. O kai ki­tos tam sky­rė dau­gy­bę pi­ni­gų, tai ir ga­vo bal­sų. O mū­sų su­rink­ti bal­sai – be pi­ni­gų.

2. Kan­di­da­tuo­ti į Sei­mą pa­siū­lė par­ti­ja. Jai pri­klau­sau nuo So­cia­lis­ti­nio liau­dies fron­to stei­gia­mo­jo su­va­žia­vi­mo. Daug ma­no pa­siū­ly­mų įtrauk­ta į par­ti­jos rin­ki­mų pro­gra­mą. Ma­no min­tis Vil­niu­je la­bai įver­ti­no, nes ten yra be­veik nu­lis su­pra­ti­mo apie pa­pras­tų žmo­nių gy­ve­ni­mą. Jis – lyg ki­ta pla­ne­ta. O aš ta­me sul­ti­ny­je per­vi­ru­si ir vi­sas smulk­me­nas ži­nau.

Tad po­li­tiš­kai ruoš­tis dar­bui Sei­me ne­rei­kė­jo, nes ma­no kiek­vie­na sme­ge­nų ląs­te­lė – po­li­ti­nė. Nuo vai­kys­tės iki šiol. Šei­mo­je nuo­lat kal­ba­me apie po­li­ti­nį gy­ve­ni­mą ir tu­ri­me sa­vo pa­siū­ly­mų.

3. Atei­ty­je ran­kų ne­nu­lei­siu. Ko­vo­siu. Vi­sa val­džia bus po pa­di­di­ni­mo stik­lu. Bus ren­gia­mi pi­ke­tai, ra­šo­mos pe­ti­ci­jos – jei­gu ir to­liau bus smuk­do­mas ei­li­nis žmo­gus. Bai­su, jei­gu dau­gia­vai­kės mo­ti­nos tu­ri iš­va­žiuo­ti dirb­ti į už­sie­nį. Kai so­cia­li­nės iš­mo­kos su­ma­žė­jo. Mat ra­jo­nas ta­po eks­pe­ri­men­ti­niu so­cia­li­nės pa­ra­mos klau­si­mais. To­kia pat pra­kti­ką ku­bi­liai ža­da ir vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Skau­di­na po­li­ti­kų neį­vyk­dy­ti pa­ža­dai

Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų są­jun­gos na­rė Ni­jo­lė Vi­lie­nė, esan­ti pro­fe­si­nės są­jun­gos „So­li­da­ru­mas“ ra­jo­no sky­riaus pir­mi­nin­kė ir dir­ban­ti šios or­ga­ni­za­ci­jos pro­jek­tų koor­di­na­to­re (ga­vo 1,36 pro­cen­to rin­kė­jų bal­sų):

1. Rin­kė­jų va­lią ver­ti­nu pa­lan­kiai.

2. Ren­gi­ma­sis ga­li­mai veik­lai Sei­me pra­si­dė­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, prieš 20 me­tų. Su kiek­vie­nais Sei­mo rin­ki­mais stip­rė­jo nuo­skau­da, kad yra daug pa­ža­da­ma, bet ne­pa­da­ro­ma. Ir kaip pro­fe­si­nės są­jun­gos dar­buo­to­jai skau­du, kad daug dir­ban­tys žmo­nės gau­na nea­dek­va­tų at­ly­gi­ni­mą, tad daug skur­do. Ne­pai­so­ma įsta­ty­mų, pa­vyz­džiui, kai darb­da­vys su­ge­ba po tris mė­ne­sius neiš­mo­kė­ti at­ly­gi­ni­mų, jie iš­ka­riau­ja­mi tik teis­mais. Tad tu­riu no­ro įlie­ti ką nors nau­jo, kad atei­tų esa­mą pa­dė­tį ga­lin­ti pa­keis­ti jė­ga.

3. Ko­kios ma­no per­spek­ty­vos po­li­ti­ko­je? Nuo jos nie­ka­da ne­bu­vau nu­to­lu­si. Tie­sa, teo­ri­nė po­li­ti­ka – ne man. Man su­pran­ta­ma tik pra­kti­nė po­li­ti­ka. Tai yra įsta­ty­mų pa­tai­sų tei­ki­mas, su­si­ti­ki­mai su Sei­mo na­riais.

Atei­ty­je pri­klau­sy­siu Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų są­jun­gai, nes vi­sa­da bu­vau prieš di­dį­jį ka­pi­ta­lą. Juk jis su­ku­ria ge­ro­vę tik tur­tin­gie­siems, o pa­pras­tas žmo­gus lie­ka už­ri­by­je. Tad siek­siu ga­li­my­bės siū­ly­ti įsta­ty­mų pa­tai­sas.

Bet ar dėl to vėl kan­di­da­tuo­siu į Sei­mą ar į Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bą – kol kas ne­mąs­tau.

Įž­vel­gė kon­ku­ren­tų pri­vi­le­gi­jų

Lie­tu­vos li­be­ra­lų są­jū­džio na­rė Jo­lan­ta Ada Ja­nui­tie­nė, dir­ban­ti Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je pre­ky­bos cent­ro „Ak­me­na“ di­rek­to­re (ga­vo 1,89 pro­cen­to rin­kė­jų bal­sų):

1. Kaip par­ti­jos nau­jo­kė ne­la­bai ti­kė­jau­si su­rink­ti daug rin­kė­jų bal­sų.

Ne­tu­rė­jau lė­šų vaiz­di­nei rin­ki­mų agi­ta­ci­jai. Tuo už­siė­miau, lan­ky­da­ma rin­kė­jus jų na­muo­se, kal­bė­da­ma gat­vė­je. Tam sky­riau 14 die­nų, pa­siė­mu­si ato­sto­gų

To­kiems kaip aš yra sun­kiau agi­ta­ci­niu lai­ko­tar­piu, ne­gu dir­ban­tiems sa­vi­val­dy­bė­je ar ko­kio­je įta­kin­go­je įmo­nė­je, įstai­go­je. Bū­tent ten dir­ban­čių kan­di­da­tų, nors ir ofi­cia­liai neį­re­gist­ruo­tų, nuo­trau­kos ar svei­ki­ni­mai daž­nai bu­vo spaus­di­na­mi ra­jo­no laik­raš­ty­je – tai aiš­ki išanks­ti­nė rek­la­ma, po­li­ti­nės agi­ta­ci­jos įdir­bis.

2. Kan­di­da­tuo­ti į Sei­mą pa­siū­lė mū­sų par­ti­jos ly­de­riai. Pa­ban­dė­me. Džiau­giuo­si, kad esu to­je par­ti­jo­je, nes pa­ti esu li­be­ra­liai mąs­tan­ti.

Rin­ki­mų agi­ta­ci­jos lai­ko­tar­piu jo­kių san­tau­pų neiš­lei­dau, nes į vis­ką la­bai rea­liai žiū­riu ir ver­ti­nu.

Ma­no pa­si­ruo­ši­mas po­li­ti­nei veik­lai Sei­me bu­vo toks: nag­ri­nė­jau po­li­ti­nių kon­ku­ren­tų po­li­ti­nes pro­gra­mas.

3. Ma­nau, kad šie Sei­mo rin­ki­mai – tai tik ma­no po­li­ti­nės veik­los pra­džia Ak­me­nės ra­jo­ne. Ti­kiuo­si, kad po tru­pu­tį ko nors pa­siek­si­me. Ne­nus­to­siu, nes ma­tau, kad daug ką ga­li­ma gy­ve­ni­me pa­keis­ti. Tad ruo­šiuo­si sa­vi­val­dos rin­ki­mams. O dėl po ket­ve­rių me­tų vyk­sian­čių Sei­mo rin­ki­mų ma­ty­si­me, kaip sek­sis su sa­vi­val­da.

Rin­kė­jai gy­rė kan­di­da­tą, o bal­sa­vo už ki­tus

Po­li­ti­nės par­ti­jos „Są­jun­ga TAIP“ at­sto­vas Ar­tū­ras Vaš­ke­vi­čius, esan­tis be­dar­bis (ga­vo 2,41 pro­cen­to rin­kė­jų bal­sų):

1. Rin­kė­jų va­lia ma­ne nu­ste­bi­no. Agi­ta­ci­niu lai­ko­tar­piu Jo­niš­kio ra­jo­ne ap­va­žia­vau tur­būt vi­sus kai­me­lius, dau­gy­bę so­dy­bų. Per die­ną bū­da­vo po ke­lis su­si­ti­ki­mus. Ir taip vi­są mė­ne­sį. Žmo­nės pul­da­vo spaus­ti ran­kų, net ap­si­ka­bin­ti: „Oi kaip ne­gir­dė­ta, kaip ne­ti­kė­ta – bal­suo­si­me už jus“. Ta­čiau re­zul­ta­tai bu­vo ki­to­kie.

Ko­dėl taip at­si­ti­ko? Tu­riu as­me­niš­kų pa­mąs­ty­mų. Ap­ta­kiai ga­liu pa­sa­ky­ti tiek: išo­rės, ki­tų jė­gų įta­kos yra stip­rios.

2. Kan­di­da­tu į Sei­mą pir­miau­sia pa­siū­lė ma­no gim­to­sios Ža­ga­rės gy­ven­to­jai. Jie pir­miau­sia kal­bi­no. Ga­lu­ti­nis ak­cen­tas bu­vo, kai iš Jo­niš­kio ga­vau elekt­ro­ni­niu pa­štu pa­siū­ly­mų bū­ti Jo­niš­kio ra­jo­no me­ru. Ta­da pa­gal­vo­jau, kad tik­rai ver­ta ei­ti į Sei­mą.

Ta­čiau sa­va­ran­kiš­kam kan­di­da­ta­vi­mui ne­tu­riu pi­ni­gų. To­dėl pra­dė­jau ieš­ko­ti ko­kios nors par­ti­jos užuo­vė­jos. Klau­siau, gal ku­ri tu­ri lais­vą vie­tą Ak­me­nės – Jo­niš­kio vien­man­da­tė­je apy­gar­do­je. Bet nie­kur ne­ra­dau. At­sa­ky­da­vo, jog jau są­ra­šai su­da­ry­ti. Tad pa­sa­kiau ža­ga­rie­čiams, kad nei­nu.

Tik ne­ti­kė­tai po mė­ne­sio pa­skam­bi­no Ar­tū­ras Zuo­kas ir pa­siū­lė kan­di­da­tuo­ti. Mat „Są­jun­gos TAIP“ kan­di­da­tas pe­rė­jo ki­tur iš Ak­me­nės – Jo­niš­kio apy­gar­dos.

Ir ta par­ti­ja pa­si­rū­pi­no po­li­ti­ne rek­la­ma.

Ruoš­tis dar­bui Sei­me ne­rei­kė­jo, nes po­li­ti­ko­je esu se­niai. Dir­bau Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui. Bu­vau ki­to Pre­zi­den­to Al­gir­do Bra­zaus­ko pa­ta­rė­ju. Dar dir­bau pen­kiems mi­nist­rams – pa­ta­rė­ju, at­sto­vu spau­dai ir kit­kuo. Tad po­li­ti­nis gy­ve­ni­mas man nė­ra nau­jie­na.

3. Apie per­spek­ty­vas po­li­ti­ko­je da­bar ne­gal­vo­ju. Te­be­su su­glu­męs dėl rin­ki­mų re­zul­ta­tų. Ne­ži­nau, kaip ver­tin­ti: kai žmo­nės ta­ve ap­ka­bi­na, o bal­suo­ja ne už ta­ve. O kai to ne­sup­ran­tu, va­di­na­si, aš ne­pa­kan­ka­mai pa­ty­ręs po­li­ti­ko­je.

Daž­nai, kai kal­ba­me apie po­li­ti­ką, kal­ba­me apie po­li­ti­kus, ku­rie tu­ri sto­rą kai­lį. Tai vi­so­kie iš­vers­tas­kū­riai. Bet juk tau­tos žmo­nės – ne to­kie.

Pa­na­šiau, kad juos la­biau įti­ki­na, leng­vai nu­per­ka ar­ba įgąs­di­na.

Ki­ta ver­tus, da­bar gal­vo­ti apie ma­no po­li­ti­nes per­spek­ty­vas ne tiek svar­bu, kaip svar­biau pir­miau­sia ras­ti dar­bą.

Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS