Po vizito pas gydytoją – šokas mamai: medikė kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą

@Nu... Vaikui daug nereikia, kad jis būtų laimingas ir laukiamas. Tam reikia tik nedaug – tik tikros, žmogiškos tėviškos meilės („tėviškos“ čia yra aliuzija į šeimos tėvo ir motinos meilę). Mokėti suktis gyvenime nėra tas pats, kas būti perspektyviam žmogui ir naudingam visuomenei, kurioje gali egzistuoti be kitų pagalbos. Tad kam tu tada išvis esi reikalingas kaip žmogus, jei esi niekam nereikalingas visuomenėje? O gal visuomenė tiek suarogantiškėjo, kad ji mano, jog jau yra tiek humaniška, kad nebenori turėti savyje empatijos, gailestingumo ar tikros atjautos?

@Nu... Vaikų neturėjimas galimas tik dviem atvejais: kai žmogus yra nervų ligonis (sunkiai paralyžiuotas) arba nevaisingas iš prigimties ar dėl techninių dalykų. Bet ir tai nesudaro kliūties žmogui jausti tėvystės ar motinystės poreikio, nes per tai profesiškai žmogus gali save realizuoti kaip kūrėją ir kaip mokytoją, turintį savyje Kūrėjo (Dievo) dalelę. Nes tas, kuris turi tikrą alkį tėvystei, bet nuolankiai neša bevaikystę, dar išlaiko savyje tą šventą gyvybės pradą ir siekį gimdyti vaiką ne tam, kad turėtų vien tik vaiką ir save vadintų „juk aš mama!“, o tam, kad išmoktų pats būti tikru žmogumi tikroje meilėje ir tą savo esybę perduotų palikuonims per savo pavyzdį.

@Nu... Taip, sutinku, vaikai nėra naminiai gyvūnėliai, bet nėra ir socialinis statusas, kuris parodytų kitiems „dvikojams“ (čia greičiau sarkastiškas pastebėjimas apie kitus žmones), kad tu laukiesi arba kad „įsipaišei“ į žmonių ratą, kuriame yra vaikų – kitaip sakant, atlikai savo pareigą, turi vaiką. O kas liečia frazę: „jiems visko reikia daug – nuo finansų, tinkamų sąlygų gyvenimui iki emocinio rūpesčio“, tai čia gyvenimiška smulkmena, bet ne paskutinė. Vaikui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, reikia tik vieno dalyko iš kito žmogaus – tikros meilės. Ne tam, kad jis jaustųsi reikšmingas ir geidžiamas kaip kino žvaigždė, o tam, kad išmoktų pats dalinti meilę kitiems, nesitikėdamas jos gauti atgal.
Kas liečia finansus – reikia tik tokio kiekio, kuris padėtų aprūpinti pačius bazinius žmogaus, kaip vieneto, poreikius: apsirengti, pavalgyti, apmokėti už butą ir dar kokias nors smulkias išlaidas gyvenime. Ir viskas. O ne tokio finansinio srauto, kuris rodytų kitiems: „žiūrėkite, koks aš turtingas ir galiu nusipirkti tą ar aną“. Kitaip sakant, reikia ne pasipuikuoti prieš kitus savo menamomis (netikromis) galimybėmis.