Besibaigiantys metai suteikia galimybę įvertinti: puolame rinkti metų žmogaus, metų šviesuolio, metų geruolio, naujovė – galima rinkti miesto simbolį, primygtinai rekomenduojama išsakyti savo nuomonę renovacijos klausimu ir dar už tai susimokėti. Žodžiu – žmonės visais įmanomais būdais raginami būti pilietiškais, aktyviai dalyvauti priimant sprendimus. Tarsi generalinė repeticija prieš rinkimus į savivaldą.
Tik bėda, kad visuomenės aktyvumo ir pilietinės pozicijos prireikia toli gražu ne pačiais svarbiausiais klausimais. Antai, panevėžiečių nuomonė buvo nulio vietoje, kai vyko batalijos dėl privačių vežėjų galimybės vežti keleivius miesto maršrutais. Sprendimų priėmėjams ir į galvą netoptelėjo, kad reikėtų pasikalbėt, pasitarti su miesto bendruomene. Paprastai priimantieji sprendimus „mikriukais“ nevažinėja – statusas nebe tas. Jie žvelgia plačiau, tik, deja, - viena kryptimi. Svarbu, kad miesto įmonė – Autobusų parkas nebankrutuotų. Dabar jau nebeturėtų. „Mikriukai“ nušluoti. Tikras detektyvas su tais „mikriukais“ išėjo: visi mūru stojo už smulkųjį verslą, bet paliko žmones be darbo. Kas kaltas? Kaip visada – kaltųjų nė su žiburį nerasi.
Pilietinės panevėžiečių pozicijos neprireikė ir branginant šaltą vandenį. Kokia čia dar gali būti pozicija – reikia – ir pabrangino. Kam įdomu, kad mieste nedarbas – vienas didžiausių Lietuvoje ir žmonių eilės prie nemokamų europinių kruopų vis dar ilgėja. Lengva ranka pabranginusieji vandenį aktyviai rengiasi savivaldos rinkimams. O ko gi ne? Rinkėjų atmintis tokia trumpa.
Dar mažiau sveiku protu suvokiamas vietinių klerkų požiūris į žmonių bandymus demonstruot pilietiškumą. Antai, Panevėžio „Rožyno“ bendruomenė ėmėsi iniciatyvos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui pasodinti ąžuolyną. Žmonės ieškojo rėmėjų, lakstė po savivaldybės kabinetus derindami medelių sodinimo vietą, o pasodinę ąžuoliukus matyt jautė didžiulį vidinį pasitenkinimą. Neilgai. Dar nespėjus ąžuoliukams prigyti naujoje vietoje, parko sodintojus šokiravo žinia: medžius reikia iškasti, nes jie pasodinti ne valdiškoje, o privačioje žemėje. Na, suklydo leidimą išdavęs klerkas. Ne tą vietą pažymėjo. Ir kas čia tokio – klysti žmogiška. Galbūt. Tik jau ne tiek.
Ąžuolus sodinusių pagyvenusių žmonių akyse mačiau ašaras. „Kaip čia dabar? Kas kaltas, kad taip atsitiko?“,- suglumę kaltųjų dairėsi parko sodinimo iniciatoriai. Ogi – niekas nekaltas. Žioplas klerkas jau išėjo iš darbo. Pas mus jau taip yra: prisidirbai, parašei pareiškimą išeit iš darbo, ir – visos kaltės – jau nebe tavo rūpestis. Logika diktuoja, kad atsakomybė už sprendimus, jų pasekmes – tarsi privaloma. Tačiau tai – teoriniai išvedžiojimai. Išsikas bendruomenės aktyvistai ąžuolus, persodins kur jau tikrai galima (duok Dieve, kad pavasarį vėl nereikėtų iškasti).
Esą – žalos niekam nepadaryta. Mes jau įpratome, kad žmogaus orumas, jo jausmai – nieko neverti. Net neabejoju – atsiprašymo iš miesto Architektūros ir urbanistikos skyriaus vadovo bendruomenė nesulauks. Vėlgi – matyt tik teoriškai vadovas turėtų jausti bent jau moralinę atsakomybę už savo žioplų pavaldinių klaidas. Kažin, ar labai daug pilietiškai aktyvių žmonių po panašių akibrokštų imsis iniciatyvos gražinti miestą. O gal to ir siekiama? Kad nelįstų amžinai persidirbusiems specialistams, vedėjams, vyriausiesiems ir vyresniesiems specialistams į akis su savo iniciatyvomis? Yra įdirbio nereikalaujančių iniciatyvumo apraiškų – tegul sau renka metų panevėžietį, ar – Panevėžio simbolį.
O gal geriau – neprofesionaliausią valdininką? Jei jų atsainus požiūris į darbą – toleruojamas ir įprastas dalykas, gal derėtų įvardinti žiopliausius iš žiopliausiųjų ir viešai „pagerbt“? Nes kitokių svertu sužadint jų atsakomybę – praktiškai kaip ir nėra. Kalbos apie rotaciją įnešė šiek tiek nerimo į biurokratų stovyklą. Bet trumpam. Mat rotacija lies tik aukšto rango vadovus. O visokių skyrelių ir skyriukų vedėjai ir jų pavaldiniai ir toliau ilgai ir laimingai gyvens.
Rasa ŠOŠIČ
